Kol Lietuvos vežėjai skaičiavo milijoninius nuostolius, o jų vilkikai Baltarusijos aikštelėse pamažu virto samanotais paminklais mūsų užsienio politikai, į padangę nusileido „amerikietiškas erelis“. JAV specialusis pasiuntinys Johnas Coale’as, užuot užsidaręs kabinete derinti frazių apie „vertybinę politiką“, tiesiog nuvyko į Minską ir… susitarė.
Rezultatas? Nuo kovo 23-iosios vilkikai pajuda namo. Tuo tarpu mūsų Prezidentūroje, atrodo, vis dar ieškoma tinkamo epiteto šiai situacijai apibūdinti.
Dar 1988 metais įstojęs į Komunistų partiją – prezidentas Gitanas Nausėda, komentuodamas JAV sėkmę, išsitraukė savo mėgstamą metaforą apie „skirtingus takelius“. Esą mes su amerikiečiais einame skirtingais keliais: jie derasi ir pasiekia rezultatų, o mes – stovime aukštai iškėlę galvas, kol tie patys verslininkai, kurių mokesčiai išlaiko valstybę, skęsta skolose.
Susidaro įspūdis, kad Prezidento „takelis“ veda į gražų parką, kuriame nevyksta nieko, išskyrus pompastiškas kalbas apie principus. Tuo tarpu amerikiečiai pasirinko greitkelį, kuriuo realiai sugrįžta turtas į Lietuvą. Ar tai ne ironiška? Valstybė, kuri nuolat pabrėžia savo suverenitetą, turi laukti, kol dėdė iš už Atlanto sutvarkys reikalus kaimyninėje gatvėje, kurios mūsų vadovai bijo kaip velnias kryžiaus.
Kol J. Coale’as Minske sprendė praktines problemas, Vilniuje vyravo olimpinė ramybė. „Nedarykite tragedijos“, – beveik girdėjosi iš kanceliarijos koridorių. Ir iš tiesų, kam tie vilkikai, kai galima pasidžiaugti dar viena gražia nuotrauka prie Ukrainos vėliavų?
Gėda ar ne gėda? Kai už Lietuvą reikalus tvarko kiti, o mūsų lyderiai tik gūžčioja pečiais sakydami, kad „strategiškai viskas gerai“, atsakymas peršasi pats. Jei JAV gali suderinti politinių kalinių paleidimą ir vilkikų grąžinimą, o mes sugebame tik „skandinti“ savo verslą dar giliau į sankcijų interpretacijas, vadinasi, kažkas mūsų diplomatijos bokšte pasiklydo tarp tų pačių takelių.
Galų gale, vilkikai grįš. Bet jie grįš ne dėl to, kad Nausėda parodė tvirtą stuburą, o dėl to, kad amerikiečiai suprato paprastą tiesą: politika yra galimybių menas, o ne sėdėjimas ant atsarginių suolelio ir stebėjimas, kaip žaidžia didieji.
Kol Prezidentas ir toliau braižys savo teorinius žemėlapius, Lietuva turėtų padėkoti Džonui. Nes jei būtume laukę, kol Nausėdos „takelis“ nuves iki Minsko, vilkikus namo būtų tekę parvežti nebent kaip muziejinius eksponatus.
BV inf.
Pieška juda ir tiek.
Viskas gerai ir bus kaip visuomet, visi nepatenkinti valdzia bet kai tik rinkimai vel tuos pacius lunatikelius parsidavelius isrenka.
o kas rase kad trump nieko nedaro ir nevikelis
Lietuvos valstybė yra nevaldoma. Ja naudojamasi. Visuomenė negali nieko padaryti, jeigu jos niekas neorganizuoja. Ją organizuos Rusija, kaip tai buvo daroma 1940 metais. Dabar Lietuvoje vyksta Brauno judėjimas – chemijos ir fizikos moksle taip vadinasi chaosas. Už viską reiks atsakyti, kada atsiras tikrasis šeimininkas. Visuomenė to laukia.
Deja, ne. 1940 metais visuomenės didelė dalis žiūrėjo į TSRS palankiai. Dabar avinams išplautos smegenys.
Lietuvos kaimo baudziauninkai protiskai NEIGALUS. Kazin kiek dar Seimininkas terliosis su sitais durniais ???