Gabrielius Landsbergis pranešė kraupią žinią

Gabrielius Landsbergis pranešė, kad nei NATO, nei Rytų Europos valstybės nėra pasiruošusios dronų karui. Jo įsitikinimu, Lietuva, siekdama tokiam karui pasiruošti, turi dėti didesnes pastangas mokydamasi iš Ukrainos.

Apie tai pirmadienį G. Landsbergis pranešė feisbuke.

„Žymioje britų komedijoje „Yes Minister“ ministro kabineto sekretorius, paklaustas, kaip reaguoti į iškilusią krizę, atsako, kad reiktų laikytis keturių etapų strategijos. Keturių etapų krizių valdymo struktūra, anot jo, atrodo taip – prasidėjus krizei, geriausia pirmoji reakcija – „Mums tikrai nieko blogo neatsitiks“. Jei krizė neatsitraukia, pareigūnams patartina reaguoti žodžiais – „Kažkas gali ir nutikti, bet tikrai nėra dėl ko jaudintis“. Krizei aštrėjant, pareigūnas turėtų sakyti – „Gal ir reikėtų kažką daryti, bet deja tai nėra įmanoma“. Na ir galiausiai, krizei pasiekus piką, belieka pasakyti – „Krizę tikrai galėjome spręsti, tačiau dabar jau per vėlu.“

Jei krizė neatsitraukia, pareigūnams patartina reaguoti žodžiais – „Kažkas gali ir nutikti, bet tikrai nėra dėl ko jaudintis”.Krizei aštrėjant, pareigūnas turėtų sakyti – „Gal ir reikėtų kažką daryti, bet deja tai nėra įmanoma”.Na ir galiausiai, krizei pasiekus piką, belieka pasakyti – „Krizę tikrai galėjome spręsti, tačiau dabar jau per vėlu.”

Į Lietuvos oro erdvę įskridus dar vienam dronui kyla natūralus klausimas – ar per ketverius metus karo neturėjome būti geriau pasiruošę? Vyriausybės atsakas – „sprendimų parduotuvės lentynose nėra”. Arba pagal anksčiau išvardintas kategorijas – trečioji krizės valdymo stadija.

Nuo pilno masto invazijos pradžios teko dalyvauti ne vienoje diskusijoje svarstant, ar Baltijos šalys yra pasiruošusios dronų karui.

Dažniausia reakcija būdavo – nėra ko nerimauti. Karas toli nuo Lietuvos, mes NATO nariai, bet kokia kritika ar klausimai – tik nereikalingai kelia nerimą.

Karui besitęsiant tapo aišku, kad vis daugiau rusų žūsta būtent nuo dronų sukeltų sprogimų. Svarstymai dėl mūsų pasirengimo šiek tiek ėmė keistis – taip, dronai efektyvūs, bet mūsų karo planai kitokie. Tad investuoti į dronus nėra prasmės.

Dabar esame trečiojoje fazėje, pripažįstame, kad situacija grėsminga, ir, taip, ukrainiečiai turi ir veikiančius radarus dronams pastebėti, elektroninio karo priemones jiems stabdyti bei kinetines priemones jiems numušti. Tad kažką daryti lyg ir reiktų, bet tiesiog nėra lengvų sprendimų.

Karas prieš Iraną tik dar kartą patvirtino, kad kitas karas bus taip pat dronų karas. Tad nestebina ir Saudo Arabijos, Kataro ir kitų Persijos įlankos valstybių reakcija – ieškoti sprendimų Ukrainoje. Prezidentas Zelenskis visą savaitę keliauja regione, pasirašo gynybos sutartis, kartu su juo keliauja gynybos ekspertai.

Nejau tikime, kad Rusijos ataka prieš Rytų Europos valstybes atrodytų kitaip? Tokia pati taktika – tūkstančiai dronų kirstų mūsų sienas, atakuotų energetikos, infrastruktūros objektus, ilgam sutrikdydami valstybės gyvenimą. Estijos karinių pajėgų vadas pripažino, kad Estija nebūtų pasiruošusi susitvarkyti su 1000 dronų.

Net jei ir užsimerkiame prieš pokyčius, vykstančius aljanse, privalome būti pasiruošę atlaikyti ir susidoroti su tokia pačia taktika, su kuria dabar susiduria Ukraina ar Persijos įlankos valstybės.

Gal ir ateis kolegos iš NATO padėti, jei būsime užpulti, bet užduokime sau klausimą – kuo jie mums padės? Milijonus kainuojančiomis oro gynybos raketomis, kurios masiškai deginamos kare prieš Iraną? Lėktuvais, kurie Lenkijoje iš 19 įskridusių dronų sugebėjo numušti keturis. Reikia ne tik mums, bet ir draugams iš NATO pripažinti, kad, deja, dronų karui kol kas esame nepasiruošę.

Nesugebu rasti argumentų, kodėl šiandien Lietuva, viena iš artimiausių Ukrainos rėmėjų, nėra Ukrainoje, nesimoko visko, ko tik galima iš Ukrainos išmokti. Kodėl nesiekiame, kaip Saudo Arabija, saugumo sutarties su Ukraina. Kodėl dar neturime kontraktų su Ukrainos dronų gamintojais, radarų sistemų gamintojais ar inžinieriais.

Nenoriu atverti diskusijos, ar reikalingi Lietuvai tankai. Sakoma, kad kariuomenė be bažnyčios pati konservatyviausia valstybės institucija. Tai reiškia, pakeisti įpročius yra nepaprastai sunku. Bet Lietuva neturi kitos išeities kaip ruoštis scenarijams, kurių realumu anksčiau netikėjome, tačiau kurie su kiekviena diena vis labiau akivaizdūs.

Nes jeigu ne, netrukus galime pasiekti ir ketvirtąjį krizės valdymo laiptelį – kuomet beliks pripažinti, kad mokytis ir keistis reikėjo, tik jau per vėlu.

Po tokių kraupių pareiškimų visuomenei kyla klausimas: kodėl konservatoriai, priešakyje su L. Kasčiūnu, švaistė pinigus „drakono dantims“ ir kitai neveiksmingai karo technikai?

SN inf.