Yra viena mintis, kuri tyliai ateina vakarais, kai viskas nurimsta ir nebelieka kuo užgožti savo minčių: ar aš iš tikrųjų gyvenu taip, kaip noriu? Mes dažniausiai šį klausimą nustumiame į šalį. Pasakome sau, kad dar ne dabar, kad dar ne laikas, kad dar reikia pasiruošti, susitvarkyti, palaukti. Mes gyvename su keistu įsitikinimu, kad gyvenimas prasidės vėliau. Tačiau gyvenimas nevyksta „vėliau“. Jis vyksta dabar, šią akimirką, net jei mes to nepripažįstame.
Didžiausia iliuzija, kuria tikime, yra mintis, kad dar spėsime. Dar pakeisime darbą, dar pradėsime rūpintis savimi, dar pasakysime svarbius žodžius, dar pabandysime tai, apie ką slapta svajojame. Tas „dar“ tampa patogiu prieglobsčiu, leidžiančiu nieko nekeisti šiandien. Tačiau nepastebime, kaip laikui bėgant „dar“ tyliai virsta į „per vėlu“. Ir tada suprantame, kad laukėme ne tinkamo momento, o drąsos, kurios taip ir neišdrįsome rasti.
Mes dažnai elgiamės taip, lyg gyvenimas būtų juodraštis — tarsi galėtume vėliau grįžti ir viską perrašyti, pataisyti, ištrinti tai, kas nepavyko. Bet gyvenimas nėra juodraštis. Tai vienintelis egzempliorius, kuriame kiekviena diena yra negrįžtamas puslapis. Negalime sugrįžti ir pakeisti to, ko nepadarėme. Galime tik rinktis, ką darome toliau.
Ir vis dėlto mus stabdo ne aplinkybės ir ne laiko trūkumas. Dažniausiai mus stabdo baimė. Baimė suklysti, būti nesuprastiems, pradėti iš naujo, rizikuoti. Mes bijome, kad nepavyks, todėl dažnai net nepradedame. Tačiau tiesa paprasta ir kartu nepatogi: didžiausia nesėkmė nėra bandyti ir nepavykti. Didžiausia nesėkmė yra taip ir nepabandyti.
Gyvenimą keičia ne vienas didelis sprendimas, o daugybė mažų pasirinkimų, kuriuos darome kasdien. Parašyti žinutę, kurios bijojome. Pradėti tai, ką vis atidėliojome. Pasakyti „ne“, kai visada sakydavome „taip“. Pasirinkti save, net jei tai nepatogu. Šie sprendimai atrodo nereikšmingi, bet būtent jie pamažu keičia mūsų kryptį.
Vieną dieną mes visi atsigręšime atgal. Ir tada svarbiausia nebus, kiek uždirbome ar ką apie mus galvojo kiti. Svarbiausia bus atsakymas į vieną paprastą, bet sunkų klausimą: ar aš iš tikrųjų gyvenau? Todėl galbūt svarbiausia, ką galime padaryti šiandien, yra nustoti laukti. Ne rytojaus, ne tobulo momento, ne drąsos, kuri atsiras savaime. O tiesiog pradėti — nuo vieno mažo žingsnio. Nes gyvenimas gali nepasikeisti per naktį, bet kryptis pasikeičia būtent tada, kai pagaliau nusprendi judėti.
BV inf.