Joninės gražiausia vasaros šventė. Šiltasis metų laikas išskleidžia vasaros galias, suklesti augalija, vasarą švenčia patys gražiausi, patys aromatingiausi augalai: bijūnai, lelijos, erškėtrožės, rožės. Ore jaučiame aštroką šeivamedžio kvapą, svaigina švelnus bijūnų aromatas. Akį vilioja pirmųjų braškių rausvumas. Nutyla gegutės, pavargusios pranašauti gyvenimo metus, bet rytais ilgai vartytis lovoje neleidžia gandrų kalenimas, žvirblių čirškėjimas, metalinis šarkų čerškėjimas. Laukai jau apsėti, geros šeimininkės jau ir nusiravėti juos spėjo, nors šiemet nuo šilumos ir per gegužį dažnai aplankančio lietaus visa, kas auga vešliai stiebėsi aukštyn. Derlių rinkti dar anksti. Tai atsirado laiko apsidairyti aplinkui, pamatyti, kas užmiršta, apleista.
Rietavo savivaldybės Giliogirio kaime žmonės stvėrė dalgius, žoliapjoves, šienapjoves. Visur pasklido džiūstančio šėko kvapai. Šviežio šieno kvapas vyresniajai kartai priminė daugybę jaunystės širdperšų ir laimės akimirkų. Ar gali užmiršti, kaip paparčio žiedo ieškota, kaip būti kartu vienas kitam pasižadėta. Mokėjo senoliai laimę branginti, kiekvieną dienelę savo išsirinktiesiems širdies šilumą , rūpestį dovanoti, namų ramybę saugoti. O dažniausiai viskas prasidėdavo nuo kultūros namų.
Skambanti linksma ar liūdna lyriška muzika širdį jaudino ir skatino į Stasį, Joną, Petrą ar Zosytę, Zitą, Reginutę, Irutę visai kitomis akimis pažvelgti. Nuo čia prasidėdavo mėnesienos apšviestas kelias, kuriuo poros grįždavo namo iš vakarėlio, gražiausius žodžius vienas kitam kalbėdami, žengė laime spindinčiomis akimis į vienas kitą žiūrėdami ar, kartu vakaro ramybėje žodžių pritrūkę, lakštingalų klausydamiesi.
Rečiau beprasiveria kultūros namų durys – sensta kaimas, jaunimas dabar ratuotas džiaugsmų už kaimo ribų ieško. Papilkavusiais nuo dulkių langais dažnai liūdni ir apleisti kultūros namai stovi. Tikras kontrastas klestinčiai ir margai gamtai. Jau imama svarstyti, kokią kitą paskirtį jiems rasti. Juk ir renginių organizatoriaus čia nebėra. Tačiau, kai iškyla grėsmė kažko netekti pajunti, kaip gali netekti kažko labai brangaus.
Kas bus, kas nebus, o kol tvirtas pastatas stovi ir viltis dar neužgeso, kad šie namai dar grįš į kaimo gyvenimą. Todėl kaimo bendruomenė, pasitikdama Jonines organizavo talką, kurios metu tvarkė kultūros namus, jų aplinką. Bendruomenės pirmininkė sukvietė ir jaunus ir senus čiupti šluotas, valiklius, šluostes ir atskubėti kultūros namų tvarkyti ir gražinti. Suspindo pastato langai, buvo atsikratyta viskuo, kas prisikaupė per daugelį metų ir tapo nereikalingu šlamštu, švara pakvipo visi kampeliai. Atgijo, atjaunėjo pastatas. Rodos, tuoj čia suskambės armonika, pravirks smuikelis, primindamas, kad vasara įpusėjo ir, kad ji tokia trumpa ir greitai prabėganti taip pat, kaip ir jaunystė…
Po talkos reikia pasistiprinti, pasikalbėti, pasitarti, apie tolesnį bendravimą, pasikalbėti apie būsimus darbus, nes gera kaimynystė didelė vertybė. Talkininkų susirinko nemažas būrys, visi kibome į darbus, kas valė langus, kas nešė nereikalingus sulūžusius baldus, kas plovė grindis. Po talkos visi susirinkome į šalia esančioje pavėsinėje bendrai aptarti darbus ir pasivaišinome žirnių koše.
Virginija Lau.
Rinkdavo šiukšles akcijojs DAROM, dar MAISTO BANKUI kruopas. Lukašenka niekados nerenka, morkomis vaišino Seagalą
Buvo balandžio 22, niekas ten dirbti nenorėjo, bet suvarydavo, nes Leninas pavyzdį rodė. Po to išgerdavome burokinės ir vėdarų užkasdavome. Dar į kolchozą veždavo bulvių rinkti. Ten duodavo pasiimti kiek tik gali namo, obuolių taip pat. Buvo naudingas tas Lenino subotnikas iš tos pusės, bet ožiui išlaisvinus Lietuvą nuo ruso dingo komunistiniai subotnikai, atsirado žydiškos svetainės, kaip facebukas, ten daug idiotų susirinkę ir nieko nedaro, tik rašo 🙁 loja vienas ant kito, ožina
Man labiausia įsimintinas Lenino subotnikas, kai drg. Leninas nusifotografafo prie rąsto 😀
Ginčai spaudoje, fobijos, pandemija išsausino mūsų smegenis. Visur įžiūrim tai, ko nėra. Talkos Lietuvoje nuo senų laikų buvo kaimynų bendrystės raiška. Talkininkaudavom daigus sodindami, per šienapjūtę, bulviakasį, padėdavom kaimynams, kai statėsi namus, pakelėse buvo kartu sodinami medžiai. Na, o dabar, ar pagrindinę aikštę apleistą laikysi. Mūsų kaimas dar laikosi. Bet Vikipedijoje skaičiau, kad yra kaimų, kur likę trisdešimt aštuoni ir mažiau gyventojų. Kaimo gyvybei palaikyti ranka, rankos turi laikytis.