Esu augęs žmogus iš Žemaitijos, dar kitaip sakant pensininkas iš Žemaitijos sostinės-Telšių. Aš kaip ir daugelis pensininkų, turėdamas daug laisvo laiko, laisvalaikiu slampinėju po parduotuves ieškodamas pigesnio maisto. Šis rytas nebuvo niekuo išskirtinas, tiesiog atsikėlęs nuplėšiau dar vieną sieninio sodininko kalendoriaus lapelį ir atkreipiau į šiandien dienos varduvininkus ir į tai ką šia dieną minime.
Vasario 21-oji „Tarptautinė gimtosios kalbos diena“, pagalvojau ar tikrai mes ją gerbiame, ar ji nėra viena iš nykstančių kalbų, nes gatvėse iškabos amerikoniškais užrašais, o ir kalbančio jaunimo visiškai nebesuprantu.
Taip, suprantu laikai keičiasi, mados vieną kitą keičia o mes seniai liekame prie savųjų. Bet aš ne apie madas norėjau Jums parašyti, o apie sūrį. Sūrį kurį mėgstu pusryčiams užsitepti ant duonos. Kadangi esu Žemaitis, visada perku „Žemaitijos pieno“ produkciją- Mildos tepamą sūrį.
Vaikščiojau po vieną prekybos centro pieno skyrių gal kokį penkiolika minučių, kol radau savo mylimą sūrį. Rasti buvo labai sunku, nes lietuvišką užrašą ant įprastos pakuotės buvo surasti labai sunku. Varčiau jį keliolika minučių, kol supratau, kad tai tas pats mano mylimas sūris, tik pervadintas amerikoniškai.
Eh, pagalvojau, gyvenam kaip Amerikoje, bet amerikoniškai nemoku. Bandžiau per kompiuterį apie tai pasiguosti savo paaugliui anūkui, o šis man atrašė: WTF ? …
Jurgis Paulauskas
За что боролись на то и на поролись .