Pasaulis stebi neįtikėtiną spektaklį, kuriame vienos iš galingiausios valstybės vadovas atvirai demonstruoja tai, kas anksčiau būtų vadinama imperialistiniu grobuoniškumu. Pirmadienį Baltuosiuose rūmuose nuskambėję Donaldo Trumpo žodžiai apie Kubą nepalieka vietos interpretacijoms: JAV prezidentas jaučiasi turintis teisę „pasiimti“ suverenią valstybę vien todėl, kad ši yra nusilpusi.
„Tikrai tikiu, kad man teks garbė paimti Kubą“, – pareiškė D. Trumpas, tarsi kalbėtų apie nekilnojamojo turto sandorį, o ne apie milijonus žmonių ir dešimtmečius trunkančią politinę istoriją. Jo teiginys, esą jis gali su šia tauta „daryti ką tik nori“, apnuogina pavojingą tendenciją – tarptautinė teisė ir valstybių suverenitetas tampa antraeiliais dalykais prieš asmenines ambicijas ir galios demonstravimą.
Šioje situacijoje labiausiai bado akis vadinamojo „demokratinio pasaulio“ tyla. Kyla pagrįstas klausimas: kur dingo žmogaus teisių gynėjai ir tarptautinės tvarkos saugotojai? Jei tokiais pareiškimais – „aš ją išlaisvinsiu arba paimsiu“ – pradėtų svaidytis Vladimiras Putinas Lietuvos ar bet kurios kitos Baltijos šalies atžvilgiu, Vakarų sostinėse kiltų panika, būtų šaukiami skubūs NATO posėdžiai ir skambėtų griežčiausi pasmerkimai.
Tačiau kai tai sako D. Trumpas, pasaulis tarsi sulaiko kvapą arba apsimeta, kad tai tik eilinė „spalvinga“ retorika. Ar tai reiškia, kad agresija ir grasinimai užgrobti svetimas teritorijas yra toleruojami, jei juos taria „mūsų pusės“ lyderis? Tokie dvigubi standartai griauna bet kokį pasitikėjimą globaliu teisingumu.
D. Trumpo administracijos taktika primena klasikinį apsiausties scenarijų: įvedamos alinamos sankcijos, šalis nuvaroma iki visiško ekonominio kolapso ir elektros tinklų išsijungimo, o tada pasirodoma kaip „gelbėtojas“, pasiruošęs perimti kontrolę. Tai nėra pagalba tautai – tai sąmoningas politinės ir ekonominės betvarkės kūrimas siekiant savanaudiškų tikslų.
Analitikai pastebi, kad už šio agresyvaus tono gali slypėti ne tik geopolitiniai interesai, bet ir asmeninės nuoskaudos. Atrodo, kad D. Trumpas vis dar negali susitaikyti su tuo, jog negavo Nobelio taikos premijos, todėl dabar bando įeiti į istoriją kitais būdais – jėga, spaudimu ir valstybių „pasiėmimu“.
Jei tarptautinė bendruomenė leis šiai retorikai virsti veiksmais, bus atvertas Pandoros skrynia. Jei šiandien „silpna tauta“ yra Kuba, kas bus rytoj? Šis „stipresniojo teisės“ propagavimas nubraukia dešimtmečius trukusias pastangas sukurti pasaulį, kuriame mažos valstybės gali jaustis saugios.
Šiandienos įvykiai rodo, kad ambicijos ir kerštas pasauliui tapo svarbesni už diplomatiją. Kuba tapo poligonu, kuriame demonstruojama, kas nutinka, kai galingos valstybės lyderis nusprendžia, kad pasaulio žemėlapis yra jo asmeninė žaidimų lenta. Ar mes tikrai norime gyventi tokiame pasaulyje, kuriame laisvė priklauso tik nuo to, kiek esi „stiprus“ didžiųjų valstybių akyse?
Vaidas Žemaitis Lekstutis
Viskas priklausys nuo to, ne ką pezės Putinas, o ką jis darys. Deja, kol kas daugiau peza nei daro. Ukrainoje seniai buvo galima užbaigti…
kaltos Kinija, Rusija nes jos samoningai leidzia Amerikai daryti ka nori. Nesupranta Kinijos, Rusijos valdzios idiotai kad neuzilga ir jiems bus tas pats.Teisingai. Durniai ir idiotai negali gyventi ir net valdyti valstybes. Saunuolis Trampas. Gal ir ne viska gerai daro, bet DARO o ne suda mala sulinde i kaputi.