Nuo pat 2022-ųjų metų vasario, kai Rusija pradėjo plataus masto agresiją prieš Ukrainą, Lietuvos viešojoje erdvėje netrūksta palaikančiųjų Ukrainą. Socialiniuose tinkluose, mitinguose ir asmeninėse diskusijose dažnai girdime frazes: „Mes tikime Ukrainos pergale.“ Moralinė ir informacinė parama padeda ne tik ukrainiečiams, bet ir tiems rašantiems, nes jiems atrodo, kad tokiu būdu jie nepasiduoda abejingumui.
Tačiau vis dažniau kyla klausimas: ar vien tikėjimas ir palaikymas iš tolo yra pakankamas? Ar nevertėtų daliai žmonių, kurie tvirtina stovintys Ukrainos pusėje, savo tikėjimą išreikšti konkrečiais darbais?
Socialiniuose tinkluose daug kas įkvepia žodžiais, dalinasi žinutėmis, kartais net ginčijasi su skeptikais. Tačiau žodžiai nepakeičia realių veiksmų fronte ar logistikos grandinėse. Jeigu kasdien kartojame, kad „Ukraina būtinai laimės“, gal verta klausti savęs – o ką aš darau, kad ta pergalė ateitų greičiau?
Ukrainoje šiandien trūksta ne tik karių, bet ir paramedikų, vairuotojų, ryšininkų bei savanorių, galinčių atlikti įvairias civilines užduotis. Kiekviena ranka, kiekviena specialybė ten gali tapti gyvybiškai svarbia.
Pavyzdys – Minedas
Dainininkas Mindaugas Jonušas – Minedas, Lietuvoje geriau žinomas kaip popkultūros personažas, pasirinko nepatogų, bet labai aiškų kelią – jis išvyko į Ukrainą ir ten savanoriškai tarnauja kaip paramedikas. Jo sprendimas daugeliui tapo netikėtu pavyzdžiu: žmogus, kurio daugelis nesiejo su karo realijomis, išdrįso išeiti iš komforto zonos ir prisiimti atsakomybę.
Šis atvejis primena, kad ne vien tik profesionalūs kariai, bet ir paprasti žmonės gali tapti pergalei reikšmingais veikėjais.
Esminis klausimas – ar tikėjimas mūsų viduje virsta veiksmais išorėje? Jei tikime pergale, vadinasi, turime daryti viską, kas mūsų jėgoms, kad ji taptų realybe. Pergalė neateina savaime. Ji ateina tada, kai tikintys tampa veikiančiais. Užtenka tuščių deklaracijų. Tikras vyriškumas ir tikras atsidavimas pasireiškia tada, kai išeiname iš komforto zonos ir stojame ten, kur reikia.
Šiandien Ukraina kovoja ne tik už save – ji kovoja ir už mus, už laisvą Europą, už ateitį be okupacijų. Tad jeigu tikite pergale, parodykite tai darbais.
-
Vyrai – parodykite savo drąsą.
-
Moterys – parodykite savo stiprybę.
-
Visi kartu – parodykite, kad tikėjimas Ukrainos pergale nėra tuščias šūkis, bet realus veiksmas.
Kiekvieno Ukrainos palaikytojo tiesioginis dalyvavimas fronte yra tikras žingsnis link Ukrainos pergalės.
Egidijus Paulauskas

Lietuviai labai galetu padėti ukrainiečiams, sugadindami jų dronu kameras. Kad ukrainiečių karių nematytų ir neluptu zelenskio artilerija. Kad nors įtvirtinimuose jie galėtų pavalgyti ir išsimiegoti.
o kiek Ukraina mums mokes?. Uz aciu pasiieskokit durniu kitur.
Tu iš medžio iškritai? Tai Lietuva moka ukrams milijardus jau nuo 2022 m.
Pateikite faktų, tuomet būtų įtikinamiau.
Kokių faktų? Lietuva remia Ukrainą ginklais, gydo jų vojakas, siunčia humanitarke, perka Ukrainoje pagamintas prekes, remia šimtatūkstantinę pabėgėlių ordą, dalis jų, dirbdama Lietuvoje, siunčia babkes į Ukrainą šeimai ir t.t.
Galite pateikti tikslesnius skaičius?
Oficialūs skaičiai yra oficialiuose šaltiniuose. Niekas neslepia. Bet tai, kas oficialiai. Kiek realiai – nežinoma. O Ukraina niekam nieko nemoka – reikalauja už dyką. Naglai, vse dolžny. Perka tik iš amerikosų ar kai kurių Vakarų šalių ir tik ginklus, bet ir tai už Vakarų duotą paramą…