Patiko? Pasidalinkite!

Praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai nuo Nepriklausomybės atgavimo ir dvidešimtmetis Europos Sąjungoje, tačiau vienas vaizdas Lietuvos miestų gatvėse nesikeičia – eilės prie „Humanos“ ar vietinių skudurynų tą dieną, kai „užvežė naują prekę“. Tik ta prekė – ne nauja. Tai švedų, norvegų ir vokiečių išmesti marškiniai, sunešioti batai ir patalynė, kurioje miegojo tie, kuriems mes vis dar velkamės iš paskos.

Vakarų šiukšlynas ar „tvarumas“?

Kol Briuselio koridoriuose kalbama apie „žiedinę ekonomiką“ ir „tvarų vartojimą“, realybė yra kur kas skaudesnė. Mes tapome Vakarų Europos atliekų perdirbimo aikštele. Tai, kas Berlyne ar Stokholme laikoma šiukšle, pas mus tampa „stilingu laimikiu“.

Liūdniausia ne tai, kad perkame padėvėtą daiktą. Liūdniausia tai, kad mes vis dar esame toje grandinės apačioje: jie kuria, vartoja ir išmeta, o mes – rūšiuojame, valome ir džiaugiamės gavę „kokybišką vakarietišką šlamštą“. Ar kada nors matėte Oslą, užpildytą parduotuvėmis su užrašais „Dėvėti rūbai iš Lietuvos“? Ne. Nes mes esame tie, kurie velkasi iš paskos, o ne tie, kurie diktuoja sąlygas.

Ekonominis vergas su vokišku megztiniu

Tai nėra tik ekonominis klausimas – tai mentaliteto problema. Mes vis dar žiūrime į Vakarus kaip į šventą gėrį. Mes siunčiame savo pigią darbo jėgą statyti jų namų, o uždirbtus eurus parsivežame tam, kad nusipirktume jų išmestus baldus ir drabužius.

Tai uždaras ratas. Mes kuriame jų gerovę, o patys tenkinamės trupiniais nuo jų stalo. Kol lietuviški gamintojai ar pramonė bando prasimušti į pasaulį, vietinis vartotojas mieliau remia Vakarų „atliekų eksportą“, nes taip pigiau, o ir etiketė „pagaminta Vokietijoje“ vis dar veikia kaip magiškas burtas.

Lietuvos turguose vakarietiškos šiukšlės

Daugelis Lietuvos turgaviečių pamažu virsta didžiuliais Vakarų Europos vartotojiškos kultūros atliekų savartynais, kur tarp kalnų dėvėtų drabužių ir abejotinos kokybės technikos lietuviai priversti tarsi archeologai ieškoti dar tinkamo naudoti daikto. Užuot siūlę savo krašto gėrybes, turgūs tampa sąvartynais po atviru dangumi, kuriuose žmonės, genami mažos perkamosios galios, kapstosi po svetimą „antrinį“ šlamštą tikėdamiesi rasti bent menką vertę. Ši situacija puikiai iliustruoja paradoksą: kol vietinis gamintojas sunkiai randa kelią pas pirkėją, turgų prekystalius užgula Vakaruose nurašyta produkcija, formuojanti skurdų šalies veidą.

Kada pasikeis kryptis?

Kada ateis laikas, kai švedas stovės eilėje, kad nusipirktų lietuvišką gaminį? Kol kas mes esame tik geri mokiniai, kurie uoliai vykdo visas direktyvas, bet bijo pakelti galvą. Mes tapome Europos provincija, kurioje nusėda viskas, kas Vakaruose nebereikalinga.

Būti „trečiarūšiais“ nėra likimas – tai pasirinkimas. Pasirinkimas vertinti svetimą šiukšlę labiau nei savo kūrybą. Kol mūsų ambicija baigsis ties pigiu padėvėtu rūbu, tol ir liksime Europos pakraščio vergais, besidžiaugiančiais svetimais likučiais.

BV inf.


Patiko? Pasidalinkite!