Šiuolaikinėje visuomenėje bręsta pavojingas paradoksas: karta, užaugusi saugiausiu ir technologiškai pažangiausiu žmonijos laikotarpiu, vis garsiau demonstruoja palankumą radikaliems sprendimams ir karinei retorikai.
Praėjus daugiau nei aštuoniasdešimčiai metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, gyvoji kolektyvinė atmintis praktiškai išblėso, o jos vietą užėmė skaitmeninis, estetiškas ir herojiškas karo mitas, keičiantis jaunosios kartos požiūrį į realų smurtą. Nematęs tikro kraujo jaunimas vis dažniau romantizuoja kovą dėl kultūrinių ir technologinių veiksnių, nes didžioji dalis jaunuolių karą pažįsta ne iš istorijos vadovėlių, o per pramogų industrijos prizmę.
Kompiuteriniai žaidimai, tokie kaip Call of Duty ar Battlefield, siūlo sterilią karo versiją, kurioje žuvus galima tiesiog atgimti, o ginklo valdymas tėra pelės paspaudimas patogiame kambaryje. Šį efektą dar labiau sustiprina socialiniai tinklai „TikTok“ ar „X“, kur realūs kariniai konfliktai Ukrainoje ar Artimuosiuose Rytuose virsta trumpais, dinamiškais vaizdo įrašais.
Juose karinė technika filmuojama su populiaria muzika fone, rodomi tik pergalingi momentai, o algoritmai paslepia tikrąjį purvą, agoniją, tūrį kūnų, traumas ir savaites slegiančio nuobodulio apkasuose, todėl karas jaunam žmogui pradeda atrodyti kaip teisingas ir vizualiai patrauklus nuotykis.
Už šio karingumo slypi ne tik kultūra, bet ir neurobiologija, kadangi moksliniai tyrimai rodo, jog žmogaus smegenys visiškai susiformuoja tik sulaukus maždaug 25 metų. Paskutinė išsivysto priešakinė kaktinė žievė, atsakinga už ilgalaikių pasekmių numatymą, rizikos vertinimą bei impulsų kontrolę, todėl jaunų vaikinų smegenyse ši sritis dar neveikia visu pajėgumu.
Tuo pat metu už emocijas ir malonumo paieškas atsakinga limbinė sistema veikia maksimaliai, o tai lemia evoliuciškai užkoduotą mechanizmą: mažesnę mirties baimę, didesnį potraukį adrenalinui ir norą rizikuoti dėl statuso grupėje. Kai aplinka siūlo karingas idėjas, jaunas organizmas jas priima kaip natūralią platformą savo energijai realizuoti, ypač kai šiuolaikinis jaunimas neretai susiduria su egzistenciniu pasimetimu.
Ekonominis neapibrėžtumas, klimato kaita ir socialinių tinklų sukelta izoliacija sukuria prasmės vakuumą, o karas ar radikalūs judėjimai pasiūlo aiškią struktūrą, kur pasaulis padalinamas į „mus“ ir „juos“, suteikia aukštesnį tikslą kovoti už tėvynę bei sukuria stiprų brolybės jausmą. Be to, tai tampa natūralia maišto forma, nes jei vyresnioji karta, prisimindama praeities baisumus, propaguoja diplomatiją ir kompromisus, jaunimas tai dažnai interpretuoja kaip silpnumą ar bailumą, todėl noras daryti kitaip nei tėvai tampa varomąja jėga remti agresyvesnę politiką.
Ši situacija žmonijos istorijoje nėra unikali, nes prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui 1914 metais, Europos miestų gatvėse džiūgavo būtent jaunimas, kuris, užaugęs ilgajame XIX amžiaus taikos nuobodulyje, savanoriškai užsirašė į frontą, tikėdamasis herojiško apsivalymo. Tikroji realybė apkasuose – purvas, ligos ir masinės mirtys nuo artilerijos ugnies – šį idealizmą sugriovė per kelias pirmąsias savaites, o šiandien visuomenė vėl stovi ties ta pačia riba.
Kai skaitmeninė iliuzija užgožia istorinę realybę, o biologinis maksimalizmas neranda konstruktyvios išraiškos, jauniausioji karta tampa pažeidžiamiausia karo propagandos auka, todėl tikrasis iššūkis švietimui ir valstybėms yra rasti būdų, kaip parodyti realų karo veidą dar iki tol, kai jaunuoliams teks jį pamatyti savo akimis.
BV inf.