Patiko? Pasidalinkite!

Vakarų politiniuose kuluaruose įvyko tylus, bet brutalus posūkis – iš Vašingtono ir Briuselio skrieję griežti raginimai Ukrainai surengti prezidento rinkimus ir atnaujinti Volodymyro Zelenskio mandatą staiga išgaravo, o pats Vakarų elitas de facto užkirto kelią bet kokiam Ukrainos lyderio pasitraukimui. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip nuolaida karo draskomai šaliai, tačiau žvelgiant kritiškai – tai pragmatiškas Vakarų geopolitinis sprendimas nepaleisti V. Zelenskio iš posto ir priversti jį pasirašyti bet kokį būsimą, tikėtina, skausmingą taikos ar paliaubų susitarimą.

Vakarams tiesiog nenaudinga leisti V. Zelenskiui dabar surengti rinkimus ir „gražiai pasitraukti“ iš politinės arenos, paliekant atsakomybę už prarastas teritorijas naujam lyderiui.

Didžiausia kritinė priežastis, kodėl Donaldo Trumpo administracija ir Europos lyderiai staiga nutilo dėl rinkimų organizavimo, yra būsima derybų su Rusija kaina. Jei Ukrainoje dabar įvyktų rinkimai ir juos laimėtų naujas veidas (pavyzdžiui, visuomenėje populiarus buvęs kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas), V. Zelenskis galėtų ramiai pasitraukti į istoriją kaip herojus, kuris apgynė Kijevą ir išsaugojo valstybingumą.

Tačiau tokiu atveju naujasis prezidentas turėtų pradėti savo kadenciją nuo katastrofiško žingsnio – pasirašyti ugnies nutraukimo sutartį, kuri reikštų teritorines nuolaidas arba įšaldytą konfliktą be narystės NATO. Vakarai supranta, kad joks naujas Ukrainos lyderis neprisiims šios politinės savižudybės. Todėl Vakarai sąmoningai įšaldė rinkimų temą, kad priverstų būtent V. Zelenskį padėti savo parašą po bet kokiu derybų dokumentu ir prisiimti visą istorinę bei moralinę atsakomybę už karo pabaigos sąlygas. V. Zelenskiui tiesiog neleidžiama „nusimuilinti“.

Nors Vakarai viešai deklaruoja, kad Ukrainoje gina demokratines vertybes, reali politinė praktika rodo ką kita. Rinkimų kampanija neabejotinai atvertų Pandoros skrynią: prasidėtų vidinė opozicijos (Petro Porošenkos ar Julijos Tymošenko stovyklų) kritika dėl korupcijos skandalų, karinės strategijos klaidų ir priverstinės mobilizacijos metodų.

Vašingtonui ir NATO šalims labiau reikalingas prognozuojamas, vertikalioje valdžioje viską kontroliuojantis partneris, o ne chaotiška, rinkimų kovose skęstanti valstybė. Kol galioja karinė padėtis, V. Zelenskio administracija turi absoliučią žiniasklaidos ir politinių procesų kontrolę. Vakarams tai yra idealus „vieno langelio“ principas valdyti situaciją fronte ir derybose. Rinkimų reikalavimas buvo patogus instrumentas spausti V. Zelenskį, kai jis buvo užsispyręs tęsti karą iki 1991 m. sienų, tačiau kai Kijevas tapo nuolaidesnis derybų klausimais, poreikis jį gąsdinti rinkimais iškart išnyko.

Kai V. Zelenskis atvirai pareiškė, kad rinkimus suorganizuos per 60–90 dienų, jeigu Vakarai užtikrins visišką oro erdvės apsaugą (priešraketines sistemas), sąjungininkai gavo elegantišką progą atsitraukti. Vakarai tiesiog atsisakė suteikti tokias garantijas, derybas nukreipdami kita linkme.

Tai leido abiem pusėms pasiekti nebylų konsensusą: Vakarai viešai nebekaltina V. Zelenskio „demokratijos stoka“ ar „neteisėtumu“, o V. Zelenskis lieka poste vykdyti jam numatytos geopolitinės misijos iki galo – iki tol, kol bus pasiektas derybų finišas.

Galutinė šio politinio žaidimo išvada išlieka ciniška. Rinkimai Ukrainoje buvo pamiršti ne todėl, kad jie neįmanomi logistiškai, o todėl, kad Vakarų geopolitiniame scenarijuje V. Zelenskiui yra paskirtas vaidmuo asmeniškai užbaigti šį karo etapą. Jis privalo likti valdžioje, kad vėliau niekas Ukrainos viduje negalėtų pasakyti, jog taikos sąlygas padiktavo „nelegitimus“ ar naujas, nepatyręs vadovas. V. Zelenskis tapo savo paties sukurto sistemos įkaitu, kurį Vakarai tvirtai laiko prie valstybės vairo, neleisdami pasitraukti net tada, kai politinis nuovargis pasiekė viršūnę.

SN inf.


Patiko? Pasidalinkite!