Rugsėjo pradžioje Vladimiras Putinas Rytų ekonomikos forumo plenarinėje sesijoje dar kartą pareiškė, kad Rusija pasirengusi kontaktams su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Tačiau iškart pridūrė – realios prasmės tokiam susitikimui nemato. Ši pozicija atskleidžia kelis esminius Kremliaus argumentus, kodėl derybos dėl karo pabaigos stringa.
Putinas pabrėžė, kad bet kokie susitarimai dėl teritorijų statuso turi būti įteisinti Ukrainos Konstitucijoje numatyta tvarka – referendumu. O kol šalyje galioja karo padėtis, tokio referendumo surengti neįmanoma. Anot Kremliaus vadovo, norint judėti į priekį, Kyjivas pirmiausia turėtų panaikinti karo padėtį, tada surengti prezidento rinkimus, o po jų – organizuoti referendumą. Tai reikštų ilgametį procesą, kurio pradžiai Ukraina neturi politinių prielaidų.
Nors formaliai Putinas teigia esąs pasirengęs dialogui, jis atvirai abejoja Zelenskio politine valia tartis. Kremliaus šeimininkas užsimena, kad dabartinė Ukrainos valdžia nesugebės priimti sprendimų dėl teritorijų, nes tai prieštarautų pačios valstybės įstatymams ir visuomenės lūkesčiams. Tokiu būdu Maskva siekia parodyti, kad atsakomybė už derybų žlugimą gula ne ant Rusijos, o ant Kyjivo pečių.
Pasak Putino, net ir surengus referendumą dėl teritorijų statuso, galutiniam sprendimui būtina Konstitucinio Teismo išvada. Tačiau jis teigia, kad šis teismas faktiškai „nedirba“ dėl ginčų, susijusių su Zelenskio teisėtumu. Tokia pozicija leidžia Kremliui dar labiau pabrėžti tariamą Ukrainos institucijų neveiksnumą ir argumentuoti, kad susitarimas šiuo metu neįmanomas.
Dar vienas signalas – Putinas kategoriškai atmeta galimybę derėtis bet kur kitur, išskyrus Rusijos sostinę. Jo žodžiais, jei Zelenskis nori kalbėtis, tai turi vykti „didvyriškame mieste Maskvoje“. Tokia sąlyga yra simbolinė: ji reiškia, kad Rusija mato save kaip pagrindinę ir vienintelę derybų pusę, diktuojančią žaidimo taisykles.
Putino argumentai rodo, kad realus susitikimas su Zelenskiu artimiausiu metu yra mažai tikėtinas. Teisinės, politinės ir institucinės kliūtys pateikiamos kaip formalios priežastys, tačiau iš esmės jos tarnauja tam, kad Maskva galėtų kontroliuoti derybų procesą ir parodyti, jog „raktas į taiką“ esąs Kyjivo, o ne Kremliaus rankose. Taip Rusija bando perkelti atsakomybę Ukrainai, tuo pačiu išlaikydama savo reikalavimus nepajudinamais.
SN inf.
Aš nesuprantu, kodėl tam reikalingas referendumas. Putinas taip šnekėti negalėjo. Negi ukrainiečiai turi sutikti ar nesutikti, kad Rusijos užkariautos teritorijos būtų, kaip karo rezultatas, prijungtos prie Rusijos? Karo grobio dalyboms jokio užkariautos teritorijos referendumo niekada nereikėdavo ir tikrai nereikia šiandien. Referendumo metu ukrainiečiai nesutiks ir su Krymo prijungimu prie Rusijos. Ukrainiečių, kaip karą pralaimėjusios pusės, nuomonės karo metu neturi būti paisoma. Tai gal Ukraina karą laimi?