Patiko? Pasidalinkite!

Daugumai mūsų bendrapiliečių namuose sutinkant tradicines kalėdines šventes, aš visgi norėčiau atkreipti bent dalies jų dėmesį į visiškai kitą, atrodytų, jau praeičiai priklausančią, bet iš tiesų labai aktualią temą. O būtent: į Tarybų Sąjungą. Kadangi dabar sueina lygiai 30 metų, kaip 1991-ųjų gruodžio 25-ąją atsistatydino Michailas Gorbačiovas ir, atitinkamai, kaip galutinai iširo TSRS, iš tiesų unikali XX amžiaus supervalstybė…

Šitai Vladimiras Putinas yra įvardijęs „didžiausia amžiaus geopolitine katastrofa“. Tuo tarpu Lietuvoje, kur net pats krašto tapatumas grindžiamas antitarybiškumu ir rusofobija, šnekamasis įvykis traktuojamas išimtinai teigiamoje šviesoje kaip, atseit, „Blogio imperijos“ griūtis, padovanojusi mums tikrąją laisvę, demokratiją ir nepriklausomybę…
Ir nors šie požiūriai, kokie teisingi (ar klaidingi…) bebūtų, atrodo itin priešingi, visgi viena juose yra neginčytina: kad TSRS iširimas – tai įvykis, užbaigęs vieną epochą ir pradėjęs kitą, esamą. Ir šia prasme, TSRS iširimas laikytinas tiesiogine pasaulio, kuriame dabar gyvename, priežastimi.
O kadangi dalyko nesuprasi, nesupratęs jo priežasčių, tai atitinkamai ir dabartinės realybės negalima kaip reikiant suprasti, kartu nesupratus TSRS iširimo. Iš tiesų, viskas, kas įvyko per paskutiniuosius 30 metų (ir apskritai visa tiek buvusių tarybinių šalių, tiek viso pasaulio raida), ir tai, kas mums vyksta dabar mūsų akivaizdoje – pradedant visą planetą apėmusia kovidine isterija ir baigiant Ukrainoje kurstomomis karo liepsnomis – yra susiję su TSRS iširimo faktu giliais priežastiniais ryšiais.
Tad šios temos neliesti, ją ignoruoti ar neigti jos svarbą – tai reiškia neliesti, tai reiškia ignoruoti esamosios realybės priežastis. Taip, beje, daug kas ir daro. Arba – mažų mažiausiai – šias priežastis, kaip ir pačią šią realybę, savo sąmonėje stipriai iškreipia. Šiame kontekste, pakalbėti apie TSRS iširimą šia proga – tiesiog privalu. Ir todėl, kad ir kukliomis savo išgalėmis, norėčiau tai padaryti…
* * *
Kalbant apie TSRS iširimą, visų pirmiausiai reikia žinoti ir aiškiai suprasti, kas gi toji TSRS buvo… O buvo tai daug daugiau, nei šiaip valstybė ar dargi supervalstybė, nuo 45-ųjų iki 91-ųjų praėjusio amžiaus metų dėl pasaulinės hegemonijos konkuravusi su Jungtinėmis Valstijomis…
Iš tiesų: TSRS buvo labai savotiško, komunistinio tipo visuomenė, praktiškai įkūnijusi idėją apie visuomenę be žmogaus išnaudojimo kito žmogaus (t. y. vienų lobimo kitų darbo sąskaita), kur socialinė lygybė ir racionalus ūkio planavimas sudaro sąlygas kiekvieno visuomenės nario kūrybinių galių pažadinimui bei išvystymui. Ir būstas, ir medicina, ir mokslas, ir visi pamatiniai materialiniai poreikiai šioje sistemoje užtikrinami kiekvienam, kad žmogus, neturėdamas jaudintis dėl fizinio ar, tiksliau, dėl ekonominio, išlikimo, būtų laisvas užsiimti kūrybine veikla, kad darbas iš tiesiog išgyvenimui būtinos veiklos kiekvienam tokios visuomenės nariui taptų sąmoningu poreikiu, iš tiesų – asmenybės savirealizacija. O kad pati ši visuomenė greta materialinio-techninio progreso, kartu vis aukštyn ir aukštyn keltų šio progreso vykdytoją bei kūrėją – patį žmogų…
Tarybų Sąjunga užgimė revoliucinėse XX amžiaus pradžios – Pirmojo pasaulinio karo ir jį sekusių socialinių perversmų – liepsnose. Kapitalizmas jau tada buvo kone išsėmęs savo teigiamąjį istorinį potencialą ir, virtęs imperializmu, pradėjęs pūti (ir fašizmas, ir visi sekusieji ekscesai – ne kas kita, kaip šio puvimo išdavos). Susikūrusi istorinės Rusijos pagrindu, kaip nauja šios valstybės-civilizacijos forma, TSRS minėtame kontekste išsiskyrė iš viso pasaulio, tapdama nebe tik teorine, konceptualine, bet visiškai realia, praktine alternatyva kapitalizmui. Ir ši alternatyva pasirodė esanti gyvybinga: per trumpesnį nei 20 metų laikotarpį (nuo 1922-ųjų iki 1940-ųjų metų), ir ekonomiškai nuo Vakarų atsilikusi, ir nuožmių karų nualinta valstybė spėjo įgyti tokią ne tik materialinę (techninę, ekonominę bei karinę), bet ir dvasinę galią, kad nugalėtų visos kontinentinės Europos tada remtą nacistinę Vokietiją 1941-1945 m. Didžiajame Tėvynės kare.
Po šios pergalės ir nusistovėjo iki paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio išsilaikiusi bei vadinamojo „Šaltojo karo“ epochą sudariusi pasaulio sankloda: prieš kapitalistinį pasaulį su Jungtinėmis Valstijomis priešakyje TSRS atsistojo jau kaip kitos, pilnavertę, tikrai pasaulinę alternatyvą kapitalizmui sudariusios socialistinės stovyklos branduolys.
Tarybinė visuomenė praktiškai realizavo komunizmo principus: joje, visų pirma, nebuvo privačios nuosavybės; vadinasi, joje nebuvo ir priešingų, viena kitą išnaudojančių klasių. Žmogaus padėtį visuomenėje lemdavo ne jo piniginės storis, bet jo įgūdžiai, darbai, asmeninės savybės. Nei absoliučios lygybės, nei juolab lygiavos, nebuvo. Tačiau tuomečiai atlyginimai daugių daugiausiai tesiskirdavo kelis kartus. Ir net aukščiausieji TSRS pareigūnai šiuo požiūriu nebūtų nei iš tolo galėję pasilyginti kad ir su smulkių, vietinės reikšmės oligarchiukų turtais kapitalistiniame pasaulyje… Visiems tarybiniams piliečiams ir būstas, ir medicina, ir švietimas, ir visokeriopa socialinė apsauga, buvo savaime suprantami, valstybės garantuojami dalykai… Tuo tarpu planinis tarybinis ūkis, savo bendru materialiniu-techniniu lygiu nei kiek neatsilikdamas nuo kapitalistiškai išsivysčiusiųjų Vakarų valstybių, veikė užtikrindamas visų būtinųjų žmogaus materialinių poreikių patenkinimą. Taip, šis tarybinis gyvenimas toli gražu nebuvo tobulas, nebuvo be trūkumų. Vartojimo prasme, lyginant su Vakarais, jis neabejotinai laikytinas kukliu, tam tikra prasme net asketišku. Bet jis buvo – ir ne šiaip buvo, o sudarė alternatyvą. Ir toli gražu ne prasčiausią…
O kadangi alternatyva šiame kontekste reiškia konkurenciją, tai ir Vakarai turėjo pasitempti: pokario metais Vakarų Europos šalyse ir iš dalies netgi Jungtinėse Valstijose (sekant F. D. Ruzvelto „naujuoju kursu“) susikūrė vadinamosios „gerovės“ ar „socialinės valstybės“ modelis, susiformavo pakankamai plati vidurinioji klasė. Ir tai juk neįvyko „šiaip sau“: kapitalistai darė nuolaidas dirbantiesiems tiek atlyginimų, tiek darbo valandų bei sąlygų, tiek socialinių garantijų prasme dėl to, kad bijojo: kadangi egzistavo TSRS, egzistavo socializmas, taigi – kadangi egzistavo alternatyva.
Toji alternatyva kartu reiškė ir geopolitinę atsvarą Vakarams: dekolonizacijos, nacionalinio išsivadavimo judėjimai tiek Azijos, tiek Afrikos kraštuose, būtų buvę neįsivaizduojami be politinės bei idėjinės TSRS įtakos. Šių šalių tautoms TSRS švietė lyg šviesa tunelio gale, teikdama realią materialinę paramą jų išsivadavimo iš vakarietiško kolonializmo ir imperializmo kovose. O tokiais atvejais, kaip Korėjos arba Vietnamo karai, Tarybų Sąjunga ir kariškai rėmė JAV besipriešinusias liaudies pajėgas.
Galų gale, TSRS egzistavimas turėjo ypatingą pasaulinę-istorinę, sakyčiau, net metafizinę, reikšmę: humanizmas, tikėjimas ne tiktai materialinės-techninės, bet moralinės žmogaus bei visuomenės pažangos galimybe, kapitalistinių Vakarų sąmonėje priėjo galą dar XX amžiaus pirmojoje pusėje (tad ne veltui O. Špengleris ir konstatavo „Vakarų saulėlydį“). Nacizmo iškilimas šiuo požiūriu tebuvo buržuazinės Vakarų kultūros išsigimimo ir judėjimo link nihilizmo išdava. O Tarybų Sąjunga realizavo komunizmo idėją, kuri, vienaip ar kitaip, bet perėmė tą humanizmo (taigi, tikėjimo žmogumi, jo tobulėjimo, jo pažangos, galimybe) estafetę ir iš apšvietos, ir iš renesanso, ir iš krikščionybės, kurią Vakarai, tuo tarpu jau buvo pametę. Iš tiesų: pats faktas, kad TSRS gyvavo visuomenė, paremta principu, kad žmogus žmogui – ne vilkas, bet „bičiulis, draugas ir brolis“, teikė visiškai realų pagrindą humanizmui, tikėjimui šviesesne žmonijos ateitimi, be kurio toji pati žmonija tiesiog pasmerktų save susinaikinimui…
* * *
Tai štai, kas buvo ir kokį vaidmenį atliko TSRS. Tačiau jos nebėra. Ir, tai konstatuodami, prieiname prie sekančio klausimo: kaipgi pasikeitė pasaulis, iš politinio žemėlapio išnykus šiai supervalstybei?
Iš karto teigta, kad pasaulis įžengsiąs kone į aukso amžių. Kad neva „komunistinę priespaudą“ kentėjusios šalys ir tautos suklestės. Kad šių šalių žmonės gyvensią „kaip Švedijoje“ (suprask: itin pasiturinčiai). Kad baigsis karai ir priešprieša tarp valstybių, kadangi, galutinai laimėjus kapitalistiniams Vakarams, jokio didžiojo priešo, kurį iki tol jiems įkūnijo Tarybų Sąjunga ir komunizmas, nebeliko. Šį požiūrį, beje, turėjo patvirtinti ir R. Reigano susitarimas su M. Gorbačiovu, kad, likvidavus Varšuvos paktą, NATO daugiau į Rytus nebesiplėsianti…
Bet praktika parodė kitką. 90-ieji Rytų Europai tapo ne suklestėjimo, bet socialinės katastrofos laikotarpiu. Tarybinio ūkio pagrindu buvusios visuomeninės, valstybinės nuosavybės grobimas nulėmė iš esmės kriminalinį naujosios, Rytų Europos kapitalistinės sistemos pobūdį. Pramoninė tarybinių šalių bazė ne šiaip buvo užvaldyta negausaus privatininkų sluoksnio (susiformavusio, atitinkamai, iš vėlyvojo tarybmečio kriminalinio pasaulio ir nomenklatūros atstovų), bet žymia dalimi tiesiog sunaikinta. Visuomenė skilo į smarkiai viena nuo kitos atitrūkusią „viršūnę“ (neoburžujus, oligarchus) ir „apačias“ (Lietuvoje pramintas niekinančiu „runkelių“ vardu). Milijonai neteko darbo ar netgi būsto. Kaip niekad anksčiau išaugo alkoholizmas, narkomanija, savižudybės. XXI amžiaus pirmame dešimtmetyje situacija stabilizavosi. Rytų Europos (dalies TSRS ir likusių Varšuvos pakto) šalių piliečiai tapo pigios, bet drausmingos ir kvalifikuotos darbo jėgos Vakarų Europai rezervu. O šiose šalyse nusistovėjo tam tikra, ne be vietinio kriminalinio-biurokratinio kolorito, bet iš esmės į vakarietiškų vartotojiškų visuomenių pavyzdį orientuota kapitalistinė sistema.
Socialinės garantijos ir apsauga, kokia buvo TSRS, dabar nebeįsivaizduojamos. Mokslas ir medicina vis labiau ir labiau pajungiamos prekinei-piniginei logikai. Ir nors dalis visuomenės tikrai pralobo, o ir daugumai suteiktos vartotojiško (dirbk-pirk-mirk) gyvenimo galimybės, pats visuotinio medžiaginio suklestėjimo pažadas, kaip rodo masinė emigracija, atskirtis ir skurdas, liko ne tik neįgyvendintas, bet iš principo neįgyvendinamas. Dar daugiau: per paskutinius 30 metų Vakaruose akivaizdi minėtojo, pokario metais susiformavusio socialinės valstybės modelio erozija, neaplenkianti nei turtingiausių Europos šalių (Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos).
Iš tiesų, pokarinis pasaulinio kapitalizmo pakilimas jau stojo 70-aisiais metais, nuo kurių datuojama taip vadinamo neoliberalizmo (privatizacijos, ūkio dereguliavimo, desocializavimo, regresinių mokesčių politikos ir t. t.) Vakaruose pradžia. Ir tuo metu dar buvo visiškai neatmestina ne JAV, o TSRS laimėjimo Šaltajame kare perspektyva. Tačiau TSRS ir, atitinkamai, pasaulinės socializmo sistemos iširimas 90-aisiais suteikė kapitalizmui tam tikrą, kad ir labai laikiną, bet visgi atokvėpį: buvusiųjų socialistinių kraštų, o visų pirma Rusijos erdvės (o, vadinasi, tiek gamtiniai, tiek materialiniai-techniniai, tiek žmogiškieji ištekliai) atsivėrė Vakarų neokolonijinei ekspansijai. Iš čia gautos įplaukos tikrai padėjo „pratempti gumą“ iki kitos, tikrai giluminės, kapitalizmo krizės. Vis dėlto, atėjo lemtingi 2008-ieji metai, kuriais prasidėjusi pasaulinė finansų krizė vienareikšmiškai parodė, kad pokarinio „gerovės“ arba „socialinio“ kapitalizmo laikai baigėsi, kad iki 90-ųjų kone savaime suprantamais laikyti tiek socialinių liftų, tiek apsaugos mechanizmai priklauso praeičiai…
Tuo tarpu Jungtinės Valstijos, kai tik nebeliko TSRS ir Varšuvos pakto, ne tik nelikvidavo, bet dargi išplėtė NATO į rytus, suorganizuojant ir įvykdant visą eilę kraugeriškų karų bei agresijos aktų visame pasaulyje (pradedant Afganistanu, Iraku, Libija ir Sirija, baigiant serija proamerikietiškų, pseudodemokratinių ar net atvirai profašistinių valstybės perversmų, vadinamų „spalvotomis revoliucijomis“ visame pasaulyje). Tiktai Rusijos Federacija po garsiosios V. Putino kalbos Miunchene 2007-aisiais metais – ir tai labai sąlygiškai bei ribotai – dabar sudaro realesnę atsvarą JAV ir NATO karinei galiai bei gali nors kiek pristabdyti jų siautėjimą. Tačiau pastarosios pajėgumai nei su TSRS, nei Varšuvos paktu apskritai, negali pasilyginti nė iš tolo.
Negana to, TSRS iširimas, o kartu su juo, ir raudonojo, komunistinio projekto, kaip realios alternatyvos kapitalizmui, krachas, atvėrė Pandoros skrynią tiek klasikinei Vakarų civilizacijai, tiek humanizmui apskritai. Kadangi TSRS, kaip jau pažymėjome, įkūnijo idėją, kad tobulėti gali ne tik materialinė-techninė bazė, bet ir patsai žmogus. Kad jisai gali tapti geresnis, kilnesnis, doresnis. Bet, iš pasaulio politinio žemėlapio išnykus TSRS, šis eksperimentas patyrė krachą. O tai, savo ruožtu, diskreditavo ne tiktai komunizmo idėją ar tarptautinį komunistinį judėjimą konkrečiai, bet humanizmą, tikėjimą žmogumi, tradicines bendražmogiškas vertybes, kurias šnekamasis judėjimas įkūnijo, reiškė bei gynė, apskritai. Iš tiesų: „Jei visuomenė, kurioje mėginta gyventi principu „žmogus žmogui – brolis“, žlugo, pralaimėjusi visuomenei, paremtai diametraliai priešinga nuostata („žmogus žmogui vilkas“), tai kuriems galams tasai humanizmas? Tuomet jis – tik graži, bet naivi ir, galų gale, netgi žalinga, pasaka… O realybė, tuo tarpu, viena: pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai…“ Su tuo įsibėgėjo (būtent – „įsibėgėjo“, nes prasidėjo tai anksčiau) ne kas kita, kaip aktyvus nebe tik komunistinės ideologijos ir prasminio lauko, bet pačio humanizmo, o atitinkamai, ir pačios klasikinės Vakarų kultūros, demontažas. Tiek vadinamoji LGBT ideologija, tiek „multikultūralizmo“ vajus ir, pavyzdžiui, tokie ekscesai, kaip šiais metais įvykęs V. Šekspyro (kaip tariamo „baltųjų šovinisto“) kūrybos išėmimas iš anglų filologijos programų pačios Anglijos universitetuose – visa tai tėra šio vykstančio naikinimo simptomai. Iš tiesų, jei kapitalizmas reiškė moderną / modernizmą, o komunizmas – aukštesnę istorinės raidos pakopą (filosofo S. Kurginiano vadinamą viršmodernu, rus.: сверхмодерн), tai dabar Vakaruose įsigalinti realybė – postmodernizmas – reiškia nei daugiau, nei mažiau, kaip visišką visko, kas civilizacijoje progresyvu ir gera, išardymą. Tame tarpe, ir žmogaus, kaip tokio, išardymą, pastarąjį keičiant postžmogumi – belyčiu, beasmeniu barkodu, „čipuotu“ žmogiško pavidalo biomasės atomu…
Tik šitokiame, TSRS iširimo išdavų kontekste, ir galima kaip reikiant suprasti, kas dabar vyksta pasaulyje apskritai ir konkrečiai ryšium su jau pora metų besitęsiančia „pandemija“: o vyksta perėjimas iš nebepajėgios veikti kapitalistinės sistemos į postkapitalizmą, sąmoningesniuose liaudies sluoksniuose vadinamo tiesiog „skaitmeniniu konclageriu“. Kadangi klasikiniame kapitalizme, kapitalas nusavindavo samdomojo darbo laiką bei pridedamąjį produktą. Tuo tarpu čia vietoje materialinio produkto pirmajame plane atsiduria net nebe šiaip virtualus produktas, bet žmogaus informacija bei elgesys. Vietoje nacionalinių valstybių, interneto platformų (antai „Google“, „Facebook“, „Yandex“ ir pan.) pavidalu įsigali transnacionalinės korporacijos, siekiančios šią informaciją, šį elgesį sekti bei kontroliuoti. Besivystanti skaitmenizacija ir automatizacija, tuo tarpu, XXI amžiaus eigoje žada daugelį nekvalifikuotų bei mažai kvalifikuotų darbų iš žmonių perleisti robotams. To pasėkoje, kadangi kapitalizme ekonominės veiklos tikslą visų pirmiausia lemia pelnas, o ne žmogiškieji poreikiai (jei būtų kitaip, šios technologijos tiesiog atlaisvintų visuomenę nuo bukinančių darbų), neišvengiamai kils nereikalingųjų žmonių problema. Iš tiesų, globaliojo elito teoretikai šia tema kalba atvirai, naudodami tą pačią „nereikalingųjų žmonių“ sąvoką. Propaguojama planetos depopuliacija, skelbiama apie visuomenės padalijimą kastomis. Šių koncepcijų įgyvendinimo priemonės, galbūt, ir kitos, bet jų antihumanistinė (taigi: neigianti vieningos žmonių giminės buvimą, savaiminę kiekvieno žmogaus, kaip asmenybės, vertę) kryptis, jų galutiniai siekiai niekuo nesiskiria nuo to, ką kažkada mėgino įgyvendinti hitlerininkai. Tokiame kontekste, ryškėja kartu ir subtilios, ir neįtikėtinai nuožmios globalinės diktatūros kontūrai. Formuojasi valdymo modelis, iš esmės tapatus tam pragarui, kurį pasakojime apie Didįjį Inkvizitorių pranašiškai aprašė F. Dostojevskis.
Ir visa tai be TSRS iširimo nebūtų įsivaizduojama, kadangi Tarybų Sąjungos ir apskritai realaus socializmo / komunizmo buvimas šiuos procesus, kurie dabar jau atrodo neišvengiami, stabdė. Tad V. Putinas neklydo, įvardydamas TSRS iširimą didžiausia amžiaus geopolitine katastrofa. Tuo jisai pasakė tiesą. Tačiau ne visą tiesą, kadangi, būdamas po Tarybų Sąjungos ir komunizmo kracho susiformavusios sistemos vienu iš benificiarų (ir, kas be ko, jos valdančiojo elito atstovu), jisai ribojamas labai konkretaus klasinio intereso, neleidžiančio matyti, kad – kaip aukščiau parodėme – TSRS iširimas kartu buvo ne tiktai geopolitinė, bet kartu ir socialinė, ir dargi egzistencinė, metafizinė katastrofa tiek Rusijai ir kitoms buvusioms sąjunginėms respublikoms, ir – iš tikrųjų – visai žmonijai.

(Bus daugiau)


Patiko? Pasidalinkite!