Įvairūs komunizmo priešininkai aiškina, neva komunistai siekią šeimos išardymo, vadinamųjų vienalyčių santuokų įvedimo bei seksualinio ir apskritai moralinio chaoso. Bet kiek šiuose pareiškimuose tiesos? Iš tiesų, tai labai opus klausimas, ypač turint omeny bendrą padėtį Lietuvoje, kur tikrų žinių apie Marksą, marksizmą ir komunizmą – kaip itin maža, o visokiausių komunizmo juodintojų – lyg grybų po rudens lietaus. Taigi, būtent šį klausimą čia ir išsiaiškinsime.

eima

1. Šeimos klausimas Markso ir Engelso darbuose

Kad dalyką kaip reikiant suprastume, turime pradėti nuo pradžios. Šiuo atveju – nuo Markso ir Engelso, tiksliau – nuo pastarųjų pažiūros į šeimą kaip visuomenės institutą. Čia  reikia žinoti, kad būdami dialektikai, jie nei viename savo veikale nekalbėjo apie „šeimą“ apskritai. Pavyzdžiui, „Komunistų partijos manifeste“ dėstomos štai tokios mintys:

„Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu.

Kuo remiasi šiuolaikinė, buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik buržuazijai; bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas ir viešoji prostitucija.

Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks, išnykus šitam jos papildymui, ir abu drauge išnyks, išnykus kapitalui.“[1]

Apie ką čia kalbama? „Buržuazinė šeima“ nėra šeima apskritai. Tai yra konkreti, istoriškai susiklosčiusi šeimos forma, šiame kontekste neatsiejama nuo XIX amžiaus Europos praktikos, į kurią įėjo tiek faktinis moters beteisiškumas, tiek santuokų kaip tam tikrų verslo sandėrių, sudarinėjimas. Bet kad suprastume, ką Marksas ir Engelsas čia norėjo pasakyti, turime nors bendrais bruožais išmanyti jų keltas teorines prielaidas.

Marksistiniu požiūriu apie šeimą apskritai kalbėti galima tiktai tiek, kiek tai liečia bazinę bet kurios šeimos funkciją, o būtent – būtinumą pratęsti giminę, kaip „Vokiečių ideologijoje“ rašo Marksas ir Engelsas, – „gaminti kitus žmones“[2]. Čia turime biologinės prigimties apsprendžiamą konstantą, tuo tarpu šeimos kaip tam tikro socialinio santykio formos istoriškai kinta.

engelsas
Engelso „Šeimos, privatinės nuosavybės
ir valstybės kilmės“ 1-ojo
leidimo viršelis

Šiam kitimui konkrečiai suprasti bei pavaizduoti marksizmo kūrėjai pasitelkė to meto mokslinius atradimus. O būtent, 1877-aisiais išėjusios knygos „Senovės visuomenė“ autoriaus, amerikiečių antropologo Liuiso Morgano tyrinėjimų rezultatus, kuriais pasiremdamas Engelsas parašė klasikiniu tapusį veikalą „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“, kuriame atskleidė realiąją šeimos instituto genezę.

Pirmykštėse medžiotojų-rankiotųjų visuomenėse moterys užėmė aukštą socialinę padėtį. Tai lėmė tiek jų kaip vaikų gimdytojų, tiek bendras jų ūkinis vaidmuo*. Čia gyvavo matriarchatas, kuriame lytiniai santykiai buvo reguliuojami vadinamųjų grupinių santuokų pavidalu. Asmens kilmė buvo nustatoma pagal motinos liniją. Simptomiška, kad tokiose visuomenėse suklestėjo vadinamieji deivių motinų kultai.

Atskirų šeimos ūkių nebuvo, kaip nebuvo ir privačios nuosavybės. Gyventa bendrai. Atitinkamai nebūta ir monogaminių šeimų, kaip ir mums žinomos individualios lytinės meilės, žodžiu – ne šiaip fiziologinio suartėjimo, bet dvasinio vyro ir moters ryšio, kurį Engelsas išskyrė kaip vieną pagrindinių žmogaus sužmogėjimo, jo išsiskyrimo iš gyvuliškos būklės akcentų. Kita vertus, lyginant su paskiau iškilusiu patriarchatu, juose egzistavo tam tikra lyčių lygybė.

Tokių santykių pavyzdį pats Morganas betarpiškai rado tada JAV Niujorko valstijoje dar gyvavusiose irokėzų bendruomenėse. Bet matriarchatas, kaip rodo istorija, besivystančiose visuomenėse ilgainiui užleidžia kelią patriarchatui, kuris praktiškai kyla iš vadinamosios neolito revoliucijos, žodžiu – iš žemdirbystės atsiradimo. Nauji, didesnės fizinės jėgos reikalavę žemės ūkio darbai paskatino patriarchato išsivystymą.

Tradiciniu buvusį kolektyvinį namų ūkį keičia individualūs namų ūkiai. Iš čia kyla monogaminė šeima, paremta, kaip rašė Engelsas, – „ne gamtinėmis, bet ekonominėmis sąlygomis“[3]. O būtent, vyrui priklausančiu namų ūkiu, kuriam reikalingus įpėdinius (paveldimumą nustatant vyriška linija) gimdo viena konkreti moteris, faktiškai esanti visiškoje vyro valdžioje. Išsivysto monogaminė šeima.

Nors aukščiau minėtoji individuali lytinė meilė – taip pat iš esmės monogaminis reiškinys, pati monogaminė šeima, kokia ji atsirado, su ja neturėjo nieko bendro. Monogaminis principas, pagaliau, praktikoje taikytas tik moteriai, bet ne vyrui, kuriam buvo leidžiamas svetimoteriavimas. Su tokia tvarka ir prekiniais-piniginiais santykiais išsivysto ir prostitucija. Iš tiesų monogaminė šeima kilo, anot Engelso, – „kaip vienos lyties pavergimas antrosios lyties, kaip iki tol visoje priešistorėje nežinoto lyčių antagonizmo paskelbimas“[4].

Tačiau įsidėmėtinas vienas momentas. Kaip minėta, monogaminė šeima rėmėsi ne vyro ir moters meile, o ekonominiais motyvais. Ilgesnis ar trumpesnis gyvenimas poromis pasitaikydavo ir esant ankstesniosioms grupinėms santuokoms**. Kaip naujoji monogaminė šeima rėmėsi iš esmės ekonominiu, taip tokios poros rėmėsi daugiau gamtiniu, žodžiu – zoologiniu pagrindu. Nei vienu, nei kitu atveju to, ką marksizmo kūrėjai ir ką mes suprantame kaip individualią lytinę meilę, nebuvo. Bet būtent šios, iš esmės patriarchalinės, monogamijos epochoje pasireiškia individualios lytinės meilės užuomazgos.

Visgi joms nelemta plačiau plėtotis, nes reiškiasi jos tiktai tam tikrame užribyje, žodžiu – už oficialiųjų monogaminių santuokų, paprastai sudaromų iš ekonominio išskaičiavimo (ir tuo būdu, Markso ir Engelso supratimu, sudarančių neoficialią, bet faktinę vyrui pavaldžios moters prostituciją), ribų. Pavyzdžiui, tarp vergų bei visokių atskalūnų arba kaip svetimavimas, laužant oficialiuosius vedybinius įžadus. Viduramžiais reiškiasi ji dar labiau, bet irgi pariby, dažniausiai ne be tragiškų baigčių. Legenda apie Tristaną ir Izoldą, Šekspyro Romeo ir Džiuljeta bei daugelis kitų panašių kūrinių Europos kultūroje tiesiog puikiai atspindėjo šitą realiją.

Nors oficialiai tokia meilė pripažinta, ji, kaip ir daugelis kitų moralės kriterijų, – pažymėjo Engelsas, – pripažinta tiktai „teorijoje, popieriuje“[5]. Naujaisiais amžiais, įsigalint buržuaziniam gamybos būdui, o su juo – ir vadinamosioms individo laisvėms bei teisėms, santuoka vis labiau ir labiau imta traktuoti kaip laisvas abipusis susitarimas. Ypač protestantiškuose kraštuose, kur naujoji santvarka labiau įsitvirtinusi, nei katalikiškuose. Išskaičiavimas niekur nedingsta.

Nedingsta ir moters pavergimas, nes nežiūrint deklaruotų lygių „žmogaus teisių ir laisvių“, tokios teisės ir laisvės joms paprastai negaliodavo. Bet būtent žemuosiuose, varginguose sluoksniuose individualia lytine meile paremtos santuokos nusistovi kaip taisyklė, nes pastarieji, turėdami formalias laisves ir teises, kartu lieka laisvi, anot Engelso, – „nuo ekonominių įtakų“[6].

Būtent tokiame kontekste Marksas ir Engelsas šnekėjo apie „buržuazinę šeimą“. XIX amžiuje netgi demokratiškiausiose buržuazinėse visuomenėse moterys neturėjo nei balso, nei kitų elementarių pilietinių teisių. Nuosavybės požiūriu paprastai irgi viešpataudavo vyras. Kaip tokių šeimų pagrindas reiškėsi tipiškas buržuazinis namų ūkis. Šiuo požiūriu šeima iš esmės ir yra ūkinis vienetas, koksai, buržuazinius gamybinius santykius pakeitus komunistiniais, neabejotinai išnyktų, be to, dėl laipsniško patriarchalinių (savo esme ikikapitalistinių) santykių liekanų nykimo, jau prie kapitalizmo išgyvena rimtą eroziją.

Todėl visiškai nuoseklu, kad marksizmo kūrėjai, pasisakydami už privačios nuosavybės ir apskritai žmogaus išnaudojimo kito žmogaus panaikinimą, kartu pasisakė ir už tokios šeimos panaikinimą, už visišką vyro ir moters lygybę, kuri komunizme būtų neabejotina, nes čia kalba eitų ne vien tik apie teisinę, bet ir realią – socialinę žmonių lygybę. Ryšium su kuo komunizmo priešininkai mėgsta prikaišioti, neva šituo būtų siekiama šeimos panaikinimo apskritai, pastarąją keičiant ar poligaminiais, ar kokiais kitokiais neva „laisvais“ lytiniais santykiais. Šitai pastebėjo Marksas ir Engelsas, rašydami „Kompartijos manifestą“:

„Bet jūs, komunistai, norite įvesti žmonų bendrumą, – šaukia mums choru visa buržuazija.

Buržua laiko savo žmoną paprastu gamybos įrankiu. Jis girdi, kad gamybos įrankius manoma atiduoti į bendrą naudojimą, ir negali, žinoma, negalvoti, kad ir moteris turės ištikti toks pat likimas.

Jam nė galvon neateina, kad čia kalbama kaip tik apie panaikinimą tokios moterų padėties, kada jos tėra tik paprastas gamybos įrankis.

Beje, nieko nėra juokingesnio, kaip mūsų buržua didžiai moralus pasibaisėjimas tariamuoju oficialiu komunistų žmonų bendrumu. Komunistams nėra reikalo įvesti žmonų bendrumą, jis buvo beveik visuomet.

Mūsų buržua, nesitenkindami tuo, kad jų dispozicijoje yra jų darbininkų žmonos ir dukterys, nebekalbant jau apie oficialiąją prostituciją, jaučia ypatingai didelį malonumą, viliodami žmonas vieni iš kitų.

Buržuazinė santuoka iš tikrųjų yra žmonų bendrumas. Komunistams galima būtų prikišti nebent tai kad jie, esą, nori pakeisti veidmainiškai paslėpta žmonų bendrumą oficialiu, atviru žmonų bendrumu.“[7]

Bet kiek tiesos tokiuose kaltinimuose? Kaip iš tikrųjų galvojo marksizmo kūrėjai? Kokie, pagaliau, yra tikrieji komunistų siekimai šeimos atžvilgiu?

Buržuazinė šeima

Į šitai atsakysime, pateikdami vieno itin antikomunistiškai nusiteikusio VU profesoriaus, Albino Plėšnio, daromą dalyko interpretaciją ir palygindami ją su tuo, ką iš tiesų rašė patys klasikai. Monografijoje „Analitinės krypties filosofija“ jisai cituoja tą pačią „Komunistų manifesto“ ištrauką, kurią aukščiau turime čia. Anot Plėšnio – taip konstatuojama, kad, laimėjus komunizmui, šeima apskritai išnyks, užleidžiant vietą nereguliuojamiems lytiniams santykiams[8]. Remiantis vien tiktai aukščiau cituotais žodžiais, ištraukus juos iš konteksto, galima pateikti ir tokį aiškinimą. Tik bėda tame, kad profesorius Plėšnys paskutinę duotosios ištraukos pastraipą cituoja nepilnai, lyg tyčia sustodamas prieš sekantį sakinį:

„Bet juk savaime suprantama, kad, panaikinus dabartinius gamybinius santykius, dings ir iš jų kyląs žmonų bendrumas, t. y. oficialioji ir neoficialioji prostitucija.“[9]

Vadinasi, komunizme išnykti turėtų būtent vadinamasis žmonų bendrumas. Apie jokius nemonogaminius ar apskritai nereguliuojamus lytinius santykius čia nėra nei kalbos. „Komunistinė organizacija“, – anot Engelso, – „užuot įvedusi žmonų bendrumą, atvirkščiai, jį panaikins“[10]. Dar daugiau, šisai panaikinimas reikš galutinį, tikrąjį monogamijos įsigalėjimą.

Kad būtent tokia buvo tikroji marksizmo kūrėjų pozicija, nesunku įsitikinti iš mūsų minėtosios Engelso „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmės“:

„Bet kadangi monogamija atsirado dėl ekonominių priežasčių“, – klausia Engelsas, – „tai ar ji išnyks, kai išnyks šios priežastys?

Į tai būtų galima ne be pagrindo atsakyti: ji ne tik neišnyks, bet, priešingai, tik tuomet bus pilnutinai įgyvendinta, nes kartu su gamybos priemonių pavertimu visuomenine nuosavybe išnyks ir samdomasis darbas, proletariatas, taigi, ir būtinybė tam tikram – statistiškai apskaičiuojamam – moterų skaičiui atsiduoti vyrams už pinigus. Prostitucija išnyks, o monogamija, užuot žlugusi, pagaliau taps realybe ir vyrams.“[11]

Bet jeigu nebeliktų privačios nuosavybės, o monogamijos pagrindu buvęs individualus namų ūkis netektų lemiamos reikšmės, koksai būtų tokios naujo tipo monogaminės šeimos pagrindas? Materialistinis požiūris gi reikalauja tokio paaiškinimo. Iš tiesų, ekonominiai veiksniai, apskritai tokie bei panašūs išskaičiavimai čia tiesiog nebeturėtų vietos. Liktų, kaip pažymėjo Engelsas, tiktai „individuali lytinė meilė“[12], kurios monogaminė esmė ir būtų tokios šeimos – nebe kaip reikšmingesnio ūkinio vieneto, bet kaip vyro, moters ir jų vaikų asmeninio santykio – pagrindu. Žodžiu, čia santuoka išlieka, bet ne kaip klasinis ar apskritai ekonominis, bet dorovinis visuomenės institutas.

Kaip toks, t. y. kaip dorovinis institutas – santuoka gali remtis tiktai laisvu vyro ir moters sprendimu gyventi abipuse meile ir pagarba paremtą bendrą gyvenimą. Anot liaudies išminties, – „per prievartą mielas nebūsi“. Todėl Marksas labai aiškiai pasisakė ir apie skyrybų laisvės būtinumą, ypač turint omeny tuometį, XIX amžiaus, kontekstą, kuriame taip vadinamame civilizuotame Europos pasaulyje daugelis santuokų irgi buvo sudaromos vienpusiškai, neatsižvelgiant į moters troškimus. Bet kaip matyti iš dar jaunystėje Markso parašyto „Ištuokos įstatymo projekto“[13], ir į skyrybų klausimą marksizmo kūrėjai žiūrėjo itin rimtai, atsižvelgiant ir į vaikus, ir į kartu nueitą gyvenimo kelią. Šių laikų buržuaziniu požiūriu Markso pozicija skyrybų klausimu galėtų pasirodyti netgi kiek konservatyvi. Visgi tokią galimybę jis numatė, bet tik kaip jau įvykusios santuokos, kaip vyro ir moters moralinio santykio, mirties konstatavimą.

Taigi, tokios buvo marksizmo kūrėjų, Markso ir Engelso, pažiūros šeimos klausimu. O kad tai, kas jiems buvo „savaime suprantama“, kai kuriems jų „kritikams“, kaip kad mūsų cituotam profesoriui, pasirodo sunkiai ar netgi visai nesuprantama – tai parodo tiktai didžiulį pastarųjų intelektualinį nesąžiningumą. Bet tai būtų kita tema, kurią paliesime kituose straipsniuose. Verčiau, nenukrypdami nuo pačio dalyko, eikime toliau – prie šeimos klausimo pirmosios pasaulyje socialistinės valstybės, Tarybų Sąjungos, ideologijoje ir praktikoje.

Parašė: Kristoferis Voiška

  • Iki žemdirbystės atsiradimo, pagrindiniuose darbuose didesnė vyro fizinė jėga lemiamos įtakos neturi. Klaidinga manyti, kad rankiotųjų-medžiotųjų visuomenėse valgyta daug mėsos. Iš tiesų mėsa, kuri būdavo įgyjama per medžioklę, buvo labiau sezoninė, dalinė, bet tikrai ne pagrindinė dietos dalis. O rankiojime ir namų ruošoje neabejotinai reikšdavosi moterys. Atitinkama buvo ir jų socialinė padėtis.

** Knygos „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“ skyriuje „Šeima“ Engelsas, pasakodamas apie šeimos formų raidą pirmykštėse visuomenėse iki monogamijos atsiradimo, pažymi, kad tam tikras gyvenimas poromis pasitaikydavo dar esant ir grupinėms santuokoms (žr.: K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 186).

Šaltiniai:

[1] K. Marksas, F. Engelsas. Komunistų partijos manifestas. – Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 23.
[2] K. Marksas, F. Engelsas. Vokiečių ideologija. V., 1974, p. 25.
[3] F. Engelsas. Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė. – K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 201.
[4] Ten pat.
[5] Ten pat, p. 211.
[6] Ten pat, p. 215.
[7] K. Marksas, F. Engelsas. Komunistų partijos manifestas. – Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 24.
[8] A. Plėšnys. Analitinės krypties filosofija. V., 2010, p. 62.
[9] K. Marksas, F. Engelsas. Komunistų partijos manifestas. – Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 24.
[10] F. Engelsas. Komunizmo principai. V., 1969, p. 28.
[11] F. Engelsas. Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė. – K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 210.
[12] Ten pat.
[13] К. Маркс. Проект закона о разводе. – К. Маркс, Ф. Энгельс. Сочинения, т. 1. Москва, 1955, стр. 161-164.
Patiko? Pasidalinkite!