Patiko? Pasidalinkite!

Ši nesibaigianti suvaržymų ir nežinios epopėja ypač skaudžiai palietė kultūros sektorių. Nutilę koncertai, tuščios teatrų salės, aikštės be šventinių renginių, vienumoje likę muziejų eksponatai byloja apie tai, kad kultūrą ištiko gili krizė.

Nors šiandien ir leidžiama laisvalaikio renginiuose dalyvauti ribotam žmonių skaičiui, nemenka dalis kultūros darbuotojų, scenos programų atlikėjų kalba apie tai, kad iš kultūros sąstingio pakils nebe visi. Apie šio sektoriaus išgyvenimo galimybes, valdžios požiūrį į kultūros ir meno darbuotojus, regioninę kultūros politiką kalbamės su kultūros ministru Simonu  Kairiu.

Kultūra pandemijos metu įrodė, kokia ji reikšminga ir reikalinga visuomenei ekstremalioje situacijoje. Kolektyvai, kuriantys ir saugantys kultūros vertybes, parodė didelį profesionalumą ir išradingumą, kad ryšiai su visuomene nesusilpnėtų. O kokio pripažinimo, paramos ir paskatinimo gali sulaukti kultūros laukų eiliniai?

Neskirstėme ir neskirstome kultūros lauko atstovų į eilinius ir neeilinius. Visų jų indėlis į bendrą kultūros lauką ir apskritai visuomenės gyvenimą yra reikšmingas ir svarbus.

Kalbant apie individualiai dirbančius kūrėjus ir jiems skirtas pagalbos pandemijos metu priemones, kūrėjai buvo kviečiami teikti paraiškas LKT stipendijoms gauti; taip pat individualiai dirbantieji raginami aktyviai naudotis Ekonomikos ir Inovacijų ministerijos administruojamos paramos priemonėmis.

Kokius praradimus ir atradimus atnešė pandemija kultūros veiklai. Kaip švelninamos pasekmės štilio metu?

Šiuo metu jau iš esmės visas kultūros sektorius turi galimybes veikti – žinoma, ne visu pajėgumu ir laikydamasis visų būtinų saugumo reikalavimų – tokių priemonių verčia imtis vis dar sudėtinga pandeminė situacija. Tačiau matome, kad parodos vėl lankomos, teatruose vėl vyksta ne tik repeticijos, bet ir spektakliai, veiklą atnaujina kino teatrai ir t.t., taigi štiliu vadinti dabartinę situaciją būtų klaidinga.

Be abejo, karantino metu sektorius susidūrė tiek su finansiniais, tiek su kūrybiniais nuostoliais. Apie visas tiek specialiai kultūros sektoriui skirtas, tiek bendrąsias finansinės pagalbos, į kurią gali pretenduoti ir kultūros bei meno sektorius, priemones nuolat skelbiame ministerijos informacijos kanalais, taip pat nuolat apie visas paramos galimybes informuojame patį kultūros ir meno sektorių.

Kultūros darbuotojai – kūrybinė profesija, jiems sėkmingai veiklai ypatingai reikalingas  pasitikėjimas, pagarba,  supratimas. Ar jie to sulaukia? Ar numatoma mažinti perteklinės kontrolės, nepagrįstų finansiškai reikalavimų,  darbo sudėtingumo neatitinkančio apmokėjimo?

Su kultūros darbuotojais nuolat palaikome aktyvų dialogą ir suprantame sudėtingą jų situaciją. Šio sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimas yra vienas iš svarbiausių uždavinių artimoje ateityje.

Architektūra, monumentalioji skulptūra, tai šalies vizualus metraštis. Okupacijų metu jį „rašė“ svetimi.  Kas planuojama nuveikti, įamžinant tautos atmintį. Kokia mūsų sostinės  Lukiškių aikštės ateitis?

Tiek Lukiškių aikštės, tiek ir kitų viešųjų erdvių ir memorialinių akcentų jose klausimas yra labai plati ir kompleksinė tema. Visų pirma šiuo aspektu norėtųsi išvengti karštligiško skubėjimo ir neapgalvotų sprendimų.

Kai tik valstybei prireikdavo taupyti, kentėdavo kaimiškųjų vietovių kultūrinis gyvenimas. Kas numatoma  profesionaliosios kultūros pasiekiamumo regionuose gerinimui, blogėjant visuomeniniam susisiekimui tarp kaimo ir miesto. Jūsų nuomonė apie  kultūrinį turizmą? 

Visuomeninis susisiekimas tarp kaimo ir miesto nėra Kultūros ministerijos kuruojama sritis. Mes savo ruožtu galime siekti kuo visavertiškesnio kultūrinio vyksmo regionuose.

Siekis, kad skirtingose šalies vietovėse gyvenantys žmonės turėtų vienodas galimybes dalyvauti kultūriniame gyvenime, yra įrašytas ir Vyriausybės programoje. Kultūrinis turizmas – viena iš galimų priemonių mažinti atskirtį ir regionuose sukurti daug pozityvaus vyksmo.

Sunku tikėtis, kad galima išsiugdyti gerus skaitytojus, mokykloje skaitant kūrinių fragmentus ir kuriant interpretacijas. Kaip mano  kultūros įstaigos  pildyti edukacines spragas, bendradarbiauti su Švietimo  ir mokslo ministerija ? Ar ne metas nuo stichiško bendradarbiavimo pereiti prie planingos veiklos ir bendrų programų?  

Vienas iš Vyriausybės programoje numatytų iniciatyvų yra kultūros ir kūrybiškumo integravimas į nacionalinį susitarimą dėl švietimo. Meno kūrėjų integracija į formalųjį ugdymą, kultūros sklaidos priemonių prieinamumas mokyklose, atitinkamai paruoštos programos bus ypač vertingos regionams, kuriuose ir jaučiamas pedagogų trūkumas.

Taip pat Vyriausybės programoje numatyta skatinti kultūros paso kaip vienos iš perspektyviausių švietimo ir kultūros sąveikos priemonių plėtrą.

Kokie svarbesni darbai planuojami pandemijos situacijoje ir kokios svajonės, kai kultūros veikla galės grįžti prie normalios veiklos?

Kultūros sektorius jau yra grįžęs prie savo įprastų veiklų, tik, žinoma, privalu paisyti būtinų saugumo reikalavimų. Dauguma scenos menų įstaigų bei organizacijų skelbia savo repertuarus gegužės mėnesiui, planuoja renginius su gyva publika, kviečia pamatyti ne tik dėl karantino perkeltus spektaklius ar koncertus, bet ir pristato premjeras.

Jau anksčiau savo veiklą galėjo atnaujinti muziejai ir galerijos, bibliotekų ir archyvų skaityklos, nuo gegužės 10 d. dalyje šalies savivaldybių atnaujintos mėgėjų meno kolektyvų repeticijos. Viliuosi, kad spartėjant vakcinavimo tempams kultūros sektorius galės vėl atsiverti visu pajėgumu ir kuo didesnei visuomenės daliai įvairiomis formomis padės užpildyti šio sudėtingo laikotarpio atvertas tuštumas.

Ar sutinkate su režisieriaus Oskaro Koršunovo mintimi: ,,KULTŪRA – pamatinis valstybės akmuo“? 

Taip, sutinku.

Ką pakeistumėte kultūros ir meno politikos srityje, jeigu iškiltų trečiosios karantino bangos grėsmė?

Tikrai nenoriu imti dėlioti blogiausių scenarijų. Visos pastangos yra dedamos tam, kad šito scenarijaus kurti nebereikėtų, o visų pirma tai priklauso nuo vakcinavimo tempų ir apimčių.

Mindaugas Jonušas


Patiko? Pasidalinkite!