Visi žinot meškytę. Na tą, kur traiškant uogas taip skaniai pokšteli. Visi ją matėt prie darželio, pas močiutę ar mieste. Su baltomis uogų kekėmis. Nustebau, kai Vaidas pasakė, kad vaikystėje yra jų ragavęs. Man niekada nekilo tokių minčių, nes uogos jau iš pažiūros atrodė neskanios.
Pasižiūrėjau literatūroje ir atradau, kad baltauogių meškyčių nuodingumo laipsnis – 1. Tai reiškia, kad jomis galima lengvai apsinuodyti. T.y., uogos nuodingos, bet ne mirtinai. Nuodingos ne tik uogos, bet ir šaknys. O uogų daug ir nesuvalgysit (nebent pridėsit daug E621), nes jos tiesiog yra neskanios. Karčios. Kartumą suteikia saponinai. Per daug jų pavartojus, gali atsirasti pykinimas, pereinantis į vėmimą.
Kadangi natūraliai šis augalas auga Šiaurės Amerikoje (Lietuvoje ne, nebent pabėga iš darželių), verta pakalbėti apie tai, kur meškytes naudojo indėnai. Taigi, turime sugrįžti prie saponinų, nes tai pagrindinis meškytės ingredientas. Saponinai pasižymi neblogu putojimu. Ne šiaip sau lotyniškai “sapo” reiškia muilas. Sutrintomis uogomis plaudavo plaukus, rankas, naudodavo kaip rankų losjoną. Jos gerai gydė įbrėžimus, žaizdas, įkandimus. Pabandykit sutraiškytą uogą patepti uodo įkandimo vietoje – aš nebandžiau, bet turėtų suveikti. O įdomiausia, kad tai buvo natūralus senovinis dezodorantas! Sutrintomis uogomis tepdavo pažastis ir vargo (prakaito) nematė.
Lietuvoje meškytės “prilipo” nuo seno. Liaudyje jos dar vadinamos perleliu/perleliais.
Ar žinote, kodėl jas taip plačiai pas mus augino (turbūt pritarsite – meškytę žino praktiškai kiekvienas buvęs vaikas)? Ne ne, tikrai ne dėl to, kad labai malonu traiškyti jos uogas. Todėl, kad ji ATSPARI šalčiams, kenkėjams, ligoms, šalnoms, sausrai, pavėsiui, saulei ir karpymui. Žodžiu, viskam. Ir uogytės gražiai laikosi iki pat viduržemio! Taip pat meškytė turi labai puikią šaknų sistemą, todėl tinka šlaitams sutvirtinti.
Iš tikrųjų, nesidomėjau, kodėl ji vadinama meškyte, bet faktas tas, kad jos uogas Amerikoje labai mėgsta grizliai… Galbūt tai susiję. O žmonėms irgi įmanoma jos paragauti – dalis saponinų skyla verdant ar kepant, tai jeigu jau neištversit ir labai labai norėsit paragauti – geriau kepkit ar virkit. Tik, žinoma, ne uogienes ir marmeladus.
Šiandien galima pamatyti meškyčių ne tik baltomis, bet ir rožinėmis ar violetinėmis uogomis. Jos šiek tiek mažiau atsparios šalčiui, bet auginti tikrai galima. O grožis neišpasakytas.
Pripažinkime – kai kurie augalai mums jau atrodo nusibodę, nebeįdomūs… Man meškytė visą laiką atrodė labai nuobodi ir neverta dėmesio. Bet kai pradėjau gilintis, atradau ją iš naujo. Kiek puikių savybių ji turi! O kiek dar visko neatrasto turi kiti augalai, esantys aplinkui… Būkim Kolumbais ir atraskim juos iš naujo!
Eglė Jūrėnaitė
Puikus straipsniukas