Patiko? Pasidalinkite!

Lietuvą krečia medikų išgyvento mobingo skandalai. Tiek Kauno,  tiek Šiaulių ligoninės įvykiai sukrėtė ne tik medikus, bet ir nemenką dalį visuomenės.

Medikų išgyvenamas emocinis ir fizinis krūvis tapo sunkiai pakeliamu, kasdieniu reiškiniu.

Ypatingai skaudžiai nuskambėjusi Šiaulių medikės savižudybė pakurstė kalbas apie tai, kad Šiaulių ligoninėje  darbo sąlygos yra slegiančios.

Koks buvo darbo mikroklimatas  minėtoje įstaigoje, kaip pandemija pakeitė ligoninės veidą kalbamės su ten anksčiau dirbusiu, o dabar Joniškio ligoninei vadovaujančiu gydytojų Martynu Gedminu.

Martynai, kaip jūs atsidūrėte medicinoje ar tai buvo iš jūsų tėvų ar jau nuo mažens žavėjo medicina?

Esu trečios kartos gydytojas. Nuolat name girdėdavau tėvų kalbas apie darbą, lotyniškus terminus ir kt.

Todėl nuo mažumės persiunčiau medicina, ir man tai buvo natūralus pasirinkimas. Abitūros metais dar šiek tiek pagalvojau apie sritį susijusią su matematika, tačiau stojimo pasirinkimuose to net nenurodžiau.

Galbūt, galite su mūsų skaitytojais pasidalinti jums, kaip medikui įsimintiniausia istoriją iš jūsų darbo?

Yra daug įsimintinų istorijų. Vieni į atminti įsirėžia dėl techninių subtilybių, kiti – dėl vyraujančių emocijų ir panašiai.

Šviežiausiai prisimenu atvejį, kuomet reikėjo tiesiogine žodžio prasme pacientui “  pjauti kaklą“. Dėl pūlinio gerklose jam buvo sutrikęs oro patekimas į plaučius, todėl reikėjo itin skubiai formuoti nauja angą, pro kurią galėtume pradėti dirbtinę plaučių ventiliaciją.

Tai buvo tikras komandinio darbo ir techninių įgūdžių išbandymas. O svarbiau – pacientas liko sveikas! Taip buvo galima įvertinti išgelbėtą gyvenimą, kai nuo mirties jį skyrė vos kelios akimirkos.

Jums teko net keliose miestuose dirbti ligoninėse kuom skiriasi šalies gydymo įstaigos ir kokia ten tikroji medikų darbo realybė?

Yra aspektų, kuriais gydymo įstaigos skiriasi, tačiau yra ir daug bendrų vietų.

Pavyzdžiui, jeigu gydymo įstaiga yra didelė, reikia plataus spektro paslaugas, joje įprastai būna daugiau ir hierarchijos. Atsiranda pasidalinimas teritorijomis ir įtakos zonomis.

Tuo tarpu mažesnėse įstaigose labiau jausdamas kolegiškumas, žmogiškumas ir bendrystė. Dirbant su prašmatnia įranga ar brangiais vaistais gali nesunkiai susireikšminti.

Supratau ir tai, kad kiekvienoje įstaigoje yra labai nuostabių žmonių, atsidavusių savo darbui ir pašaukimui, nuoširdžiai besirūpinančių pacientais. Dažnai pamatai, kad reikia elementaraus vadybinio ar informacinio sprendimo, kad žmonės galėtų kur kas efektyviau vykdyti savo darbą.

Visur yra ir pavargusių žmonių, kurie, atrodo, jau spėjo pamiršti kodėl pasirinko mediko kelią.

Lyginant su vakarų šalimis ar privačiu sektoriumi, galima bene universaliai teigti, jau sveikatos priežiūros įstaigose trūksta pažangios vadybos ir valdysenos principų, kurie iš esmės pakeistų įstaigų įvaizdį ir medikų darbo kasdienybę. Tiesa, šie pokyčiai pareikalautų išlipti iš komforto zonos. Kartais yra labai patogu dirbti neefektyviomis sąlygomis – turi pasiteisinimą, jog kalti visi kiti išskyrus mane.

Ar šiandien mediko profesija gali būti laikoma ori? Ir, kaip manote ko konkrečiai reikia, kad ji tokia taptu?

Žmogaus orumas priklauso nuo jo paties. Yra milijonierių, kurie tegalvoja apie apie sekančią galimybė užsidirbti, taip lakstydami paskui pinigus nė nepakeliant galvos. Ir taip pat, yra aprašytos istorijos apie žmones koncentracijos stovyklose, kurie viduje išliko laisvi ir orūs.

Manau, kad dėl darbo specifikos mediko specialybė visuomet buvo ir bus ori. Kokiomis sąlygomis dirba medikai yra jau kitas klausimas. Tačiau ir čia jau pradeda judėti ledynai.

Kad pokyčiai vyktų greičiau, žinoma, yra reikalingas didesnis valstybės dėmesys (kaip visam viešajam sektoriui), didesnis finansavimas. tačiau svarbiausi pokyčiai prasideda viduje: kaip mes atliekame kasdienes mūsų pareigas, kaip nuoširdžiai rūpinamės pacientais, kaip vertiname save kaip asmenį ir specialistą.

Jeigu viduje nesu palūžęs, manęs negali paminti ir išorinė jėga. Matau, jau dažnai patys žmonės toleruoja labai sudėtingas darbo sąlygas. Sąmoningos bendruomenės kūrimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, į kurios dabar reikia orentuotis.

Jums teko dirbti  Kauno ir  Šiaulių ligoninėse iš šių miestų gydymo įstaigų jaunos medikės pasitraukė iš gyvenimo ar jums asmeniškai ar jūsų aplinkos žmonėms yra tekę tuo metu, kai ten dirbote patirti mobingo išgyvenimų?

Darbovietėse mano paties atžvilgiu mobingo patirti neteko. Tačiau mačiau tai,  ką dabar galėčiau pavadinti mobingu.

Galiu pasakyti, jog dažniausiai tai kyla iš elementaraus nemokėjimo susikalbėti. Taip pat, vadovai dažnai yra įpratę prie autokratinio sprendimų priėmimo.

Jų nuomonės nepriėmimas ir prieštaravimas iš darbuotojų dažnai sukelia agresyvias reakcijas. Nemokant išspręsti konflikto pradinėje stadijoje, pradedama imtis įvairiausių spaudimo priemonių, kurioms progresuojant gali susidaryti labai nemaloni situacija.

Mobingo prevencijai labai svarbu, turi išmanyti savo teises ir laikytųsi pareigų. Tačiau nėra jokio pakaitalo žmonių sąmoningumui ir bendro sprendimo priėmimui. Kuomet individualus darbuotojas jaučiasi silpnesnis už vadovą, daug gali padėti profesinės Sąjungos, darbo tarybos, asociacijos ar kitos bendruomenės išraiškos. Deja, mes dar stokojame efektyviai veikiančių profesinių sambūrių.

Visada lieka ir tokia priemonė kaip viešumas. Tačiau pastebėjau, kad dažnai viešumoje yra imama manipuliuoti emocijomis, pasakoma neobjektyvi nuomonė, nepasakomas pačių darbuotojų pareigų nesilaikymas. Viešumas yra svarbus ir tinkamas įrankis, jeigu išliekama teisingu prieš save patį.

Ar tai tikrai ir kodėl bijo medikai kalbėti apie patiriamus išgyvenimus: baimė, bijojimas pasirodyti silpnu, kerštas darbe?

Matau, kad daugelis kolegų yra prisiėmė aukos vaidmenį. Taip yra tiesiog galima susidurti su kerštu Ar kitomis susidorojimo apraiškomis. Tačiau dažnai kolegos net nesistengia, pateisindami save tokiomis mintimis kaip  „Juk vis tiek niekas nepasikeis“,  „Ką galiu padaryti vienas?“.

Dažnai prisimenu palyginimą, kad žmonės yra kaip antrankiais surakinti kaliniai, patys turintys raktą. Tačiau mintis ištrūkti iš pančių baugina, nes tuomet kartu su laisve ateis ir naujos atsakomybės.

Kokie jums yra likę prisiminimai iš darbo šių miestų gydymo įstaigose?

Prisiminimai įvairūs.

Kaune praleidau rezidentūrą. Labai daug išmokau, užmezgiau ryšius su kolegomis, kurie liks bičiuliais visą gyvenimą. Čia prabėgo yra Jaunųjų gydytojų asociacijos metai.

Tiesa, buvo ir nemalonių patirčių, kuomet turėjau išmokti, kad progresas neateina taip greitai. Jog neužtenka tik sakyti #BūkPokytis. Priešingos nuomonės yra stiprios ir vis dar vyrauja.

Prisimenu, kad į Šiaulius atvykau labai nusivylęs savimi. Galvojau, jog gyvenime jau Padariau viską ką galėjau, ir daugiau kažką pakeisti nebepavyks.

Šiauliuose ir vėl susiduriu su situacija, kai mano kompetencijos nebuvo labai reikalingos. Tiesa, ir aš pats galėjau kur kas geriau bendrauti ir komunikuoti savo nuomonę.

Mano darbas administracinėse ir pareigose tetruko apie pusę metų, tačiau tai pavyko tikrai nemažai nuveikti ir susipažinti kaip realiai veikia ligoninė.

Paskutinius devynis mėnesius Šiauliuose jau dirbau vien tik kaip gydytojas. Čia labai sustiprėjau ir susiformavau kaip asmenybė. Būsiu visuomet labai dėkingas kolegoms iš Respublikinės Šiaulių ligoninės skubios pagalbos skyriaus už tą augimą ir patirtas kartu. 

Šiandien esate, Joniškio ligoninės vadovas, kokį kolektyvą suradote ir kokia bendra psichologinė atmosfera jūsų įstaigoje?

Į Joniškį pakliuvau visai atsitiktinai. Tuo metu planavau išvykti mokytis ar dirbti į užsienį.

Turbūt, taip jau nutinka Gyvenime, jog visai netikėtai susiklostė situacija, kurios metu ligoninėje prireikė naujo asmens administracinėse pareigose. Gavau pasiūlymą, kuris atrodė labai pusėtinai, tačiau viduje tiesiog jaučiau, jog čia gali būti tas šansas realizuoti save, daug išmokti ir sukurti tvarkingos rajono ligoninės modelį.

Atvykęs apsidžiaugiau, kad radau tokią stiprią administracijos komandą. Žmonės yra iš mažos bendruomenės, ir dirba vardan ligoninės kaip dėl savo šeimos.

Atradau daug puikių specialistų, atviru pokyčiams ir naujovėms, norinčių registruoti savo idėjas.

Kai pagalvoju, per šiuos penkis mėnesius ligoninėje įvyko labai daug permainų, būta įvairių emocijų, tačiau bendra tendencija yra ta, žmonės yra labai susikaupęs susitelkę ir noriu išsaugoti savo darbo vietą bei sukurti kažką naudingo bendruomenei.

Dabar į Joniškio ligoninę ir į patį Joniškį žiūriu visai kitomis akimis. Man čia yra gera. Matau, kad tai galėtų būti tvari darbo vieta ir jauniems specialistams – čia daug mažiau nereikalingo streso, netikrumo, dirbtinės hierarchijos. Tiesiog gali dirbti savo darbą ir rūpintis pacientu. O kai padėti žmogui, visai nesvarbu, ar jis yra iš dvidešimties tūkstančių dydžio rajono ar iš šimtatūkstantinio didmiesčio- pasitenkinimą jauti tokį patį.

Realybę, jog nėra pačios prabangiausios diagnostinės įrangos, atperka tai jog gali kreipti daugiau dėmesio ir nuoširdžiai rūpintis pacientu – padėti išspręsti jo problemą iš esmės.

Man pačiam sunku spręsti apie emocinę atmosferą – vadovams yra sudėtinga gauti objektyvų grįžtamąjį ryšį. Su administracijos komanda jau keletą savaičių dirbame ties psichoemocinės aplinkos vertinimo tyrimu. Tai yra pakankamai komplikuotas reikalas.

Tačiau mums pavyko suburti žmones Jerusalemos šokiui. Darbas pertraukos jau Leido pakelti atlyginimą daliai darbuotojų, matysime dėl didesnio kėlimo birželio mėnesį.

Kaip minėjau, ligoninėje vyksta tikrai daug pertvarkų ir artimuoju metu yra natūralu, jog tai sukels neigiamų emocijų. Tačiau galutinis variantas turėtų nešti pasitikėjimo ir džiaugsmo, nes žmonės dirbs tvarioje įstaigoje, gaus solidesnį atlyginimą ir galės būti labiau užtikrinti dėl savo ateities. Tokia yra mano, kaip vadovo, misija. Jos besiekiant aš galiu priimti natūraliai kylančią kritiką ir emocijas.

Ar stipriai pandemija paveikė jūsų gydymo įstaiga? Ir kokia šiandien situacija dėl Covido?

Į Joniškio ligoninę atvykau dirbti pačiame COVIDO įkarštyje. Reikėjo gesinti gaisrus.

Nemačiau kaip ligoninė veikė normos sąlygomis. O situaciją išeinant iš COVID-19, mes išnaudojame transformuoti gydymo įstaigą ir nebegrįžti į tai kas buvo daroma įprastai.

Einamuoju momentu sergamumas Joniškyje yra mažiausios iš Šiaulių regiono. Mums dar nereikia daryti covid-19 skyriaus. Todėl nors ir juntame pandemijos kvėpavimą į nugarą, vykdyme planinius darbus ir galvojame apie besitęsiančios permainas, kurių reikia, kad ligoninė išliktų tvari ateityje.

Jei šiandien galėtumėte atsukti laiką atgal ar vis tik   rinktumėtės  dar kartą mediko darbą?

Šimtu procentų. Kad ir kokia sudėtinga yra sveikatos sistema Lietuvoje, būdamas gydytojų aš jaučiuosi savo vietoje.

Mindaugas Jonušas


Patiko? Pasidalinkite!