Patiko? Pasidalinkite!

Lietuvoje pradėta garsiai kalbėti apie mobingą. Ypatingai mobingą darbe jaučia medicinos darbuotojai. Medikai teigia, kad kreipiasi pagalbos, bet yra retai kada girdimi ar jos sulaukia.

Yra  medikų, kurie  bijo eiti į darbą, kad ir vėl netektų patirti: pažeminimo, išnaudojimo, emocinio smurto. Ką daryti, kad ši situacija ne taptu uždelsto sprogimo bomba ir ypatingai pandemijos metu kalbiname Medicinos ir farmacijos teisės ekspertą Andrej Rudanov.

Šalyje garsiai aidi Šiaulių ligoninės atgarsiai, kaip manote kas tiksliai ten įvyko?

Andrej Rudanov: Šiuo metu mes galime tik tai spėlioti, nes nematome konkrečių dokumentų, tvarkų, skundų, susirašinėjimų, tarnybinių pranešimų ir pan. Viešumoje sklando dvi viena kitai prieštaraujančios versijos. Labai daug emocijų. Daug skausmo. Daug neapykantos. Daug nusivylimo. Deja, teisinių (o tai reiškia pagrįstų, išsamių, nuoseklių) išvadų vien iš tokios informacijos nepadarysi.

Žinoma, liaudies patarė ne veltui byloja, jog dūmų be ugnies nebūna. Ta aplinkybė, jog apie Šiaulių ligoninės įvykius vis daugiau ir garsiau kalba patys šios ligoninės sveikatos priežiūros specialistai, jų komentaruose bei pasisakymuose kartojasi tos pačios atsakingų asmenų pavardės, verčia manyti, kad mobingo problema įstaigoje tikrai egzistuoja. Koks jos lygis, iki kiek įsišaknijęs šis visuomenei žalingas socialinis reiškinys į įstaigą, nuo kurios vietos prasideda šaknys – turės pasakyti tyrimą atliekanti komisija.

Vienintelis klausimas, kuris mane neramina visoje šioje situacijoje – ką nustatys po tyrimo? Kaip jau viešai paskelbta, komisiją šiam atvejui tirti sudarė Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau ministerija yra Šiaulių ligoninės steigėjas ir sveikatos priežiūros sektoriaus reguliatorius, o mes turime problemą darbo santykių srityje.

Darbo santykių pažeidimus, psichologinio smurto darbe, agresyvaus elgesio darbe, įžeidžiančių veiksmų pasireiškimą darbe atvejus (kuriuos mes įprastai vadiname mobingu) nagrinėja Darbo ginčų komisijos, o ne konkrečios įstaigos (juridinio asmens, darbdavio) steigėjas. Tai reiškia, kad Sveikatos apsaugos ministerijos komisijos darbo nuoseklumas, pagrįstumas ir objektyvumas priklausys nuo jos sudėtyje esančių specialistų kompetencijos ir kvalifikacijos. Būtų įdomu žinoti, ar šios komisijos sudėtyje yra Valstybinės darbo inspekcijos ar kurios nors Darbo ginčų komisijos atstovų.

Ar galima taip sakyti, kad tai kas vyksta gydymo įstaigose buvo uždelsto sprogimo bomba, kuri dabar sprogo?

Andrej Rudanov: be abejo. Tai yra Lietuvos sveikatos sistemos ilgalaikių, giluminių, kasdien vis labiau augančių problemų nesprendimo pasekmė.

Ką iš jūsų patirties galima teigti apie medikų realybę? kokia ji, su kuo susiduria medikai ir kokia ten tikroji emocinė ir psichologinė atmosfera?

Andrej Rudanov: Lietuvos sveikatos sistema emocinio fono ir psichologinės atmosferos atžvilgiu yra ypatingai marga. Mano profesinė patirtis leidžia teigti, kad galima drąsiai brėžti takoskyrą tarp tokių sveikatos priežiūros grupių kaip:

  • privataus ir viešojo kapitalo sveikatos priežiūros įstaigos;
  • privataus kapitalo sveikatos priežiūros įstaigos, kurių akcininkai yra užsienio (Vakarų Europos šalių, JAV, Kanados, Izraelio) kompanijos ir nacionalinio kapitalo sveikatos priežiūros įstaigos, kurių akcininkai yra Lietuvos piliečiai ar verslai;
  • privataus kapitalo sveikatos priežiūros įstaigos, kurios dirba su užsienio pacientais (medicinos turizmo sritis) ir kurios nedirba su užsienio pacientais;
  • nacionalinio kapitalo sveikatos priežiūros įstaigos, kurių vadovai nėra sveikatos priežiūros specialistai (įprastai tai vadybininkai, ekonomistai, teisininkai ir pan.) ir nacionalinio kapitalo sveikatos priežiūros įstaigos, kurių vadovai yra sveikatos priežiūros specialistai.

Visos šios grupės turi savo ypatumų ir savitumų, tačiau privataus kapitalo sveikatos priežiūros įstaigose, kurių akcininkai yra užsieniečiai, arba įstaiga dirba su užsienio pacientais, arba įstaigos vadovas nėra sveikatos priežiūros specialistas mobingo apraiškų jau seniai nėra. Kodėl? Nes visos šios įstaigos savo jėgas ir pastangas nukreipė į esminį tikslą – aukščiausios kokybės paslaugų ir komforto sąlygų sukūrimas pacientui, paciento pasitikėjimo ir pasitenkinimo ugdymas, įstaigos dalykinės reputacijos auginimas.

Viešojo kapitalo sveikatos priežiūros įstaigose bei likusioje dalyje privačių įstaigų tokių siekių nėra, nes nėra vidinės motyvacijos ir noro. Įstaiga tampa procesų, o ne rezultato įkaite, nes tai neatsiejama nuo paslaugų finansavimo modelio. Tokios įstaigose pradeda formuotis atmosfera „kuo Tu už manę geresnis“, tačiau nėra atmosferos „ką mes visi kartu galime geriau padaryti vardan paciento ir jo artimųjų“.

Ilgametė profesinė patirtis byloja, kad viešojo kapitalo sveikatos priežiūros įstaigose yra dažnas neetiškas, žeminantis, agresyvus elgesys, įžeidimai, kuriais kėsinamasi į darbuotojo garbę ir orumą, tokiu būdu darbuotojas įbauginamas, sumenkinamas ar įstumti į bejėgę padėtį. Tačiau sveikatos priežiūros specialistai, neturėdami pakankamai žinių apie savo teisės, šių teisių pažeidimus ir galimybes save tinkamai apginti, dažniausiai susitaiko su situacija, netiki galimybėmis ją pakeisti ir jokių veiksmų nesiima. Stresas kaupiasi, situacijos aštrėja. O po to šie pūliniai sprogsta…

Kiek stiprus mobingo egzistavimas gydymo įstaigose ir kodėl medikai bijo kalbėti?

Andrej Rudanov: kaip jau minėjau, viešojo kapitalo sveikatos priežiūros įstaigose tai nėra retas reiškinys. O kalbėjimo baimė yra dėl to, kad:

  • bijoma atsakomųjų darbdavio veiksmų;
  • sveikatos priežiūros specialistų teisinio raštingumo (žinių, gebėjimų, supratimo) lygis yra pakankamai žemas – specialistas nežino, kaip, kada ir kokiomis priemonėmis gintis;
  • sveikatos priežiūros specialistai įprastai tikisi, kad kas nors už juos išspręs jų problemą (Seimo narys, ministras, ministerijos specialistas, teisininkas ir pan.), o jiems tame sprendime nereikėtų dalyvauti.

Mobingo kaip socialinio reiškinio keliamos grėsmės prevencija, kova su mobingo apraiškomis prasideda nuo pačių specialistų noro, ketinimų ir siekių keistis, kovoti už save ir savo profesinę aplinką.

Ar tikrai medikai yra negirdimi ir maitinami tik valdžios pažadais?

Andrej Rudanov: nesutikčiau su šiuo teiginiu. Lietuvos medicinos bendruomenė jau ilgą laiką kelia įvairius klausimus valdžiai, tačiau keldama šiuos klausimus, tikisi greitų sprendimų. O klausimai, kurie keliami, tikrai nėra iš greitų sprendimų priėmimo srities. Tam, kad Lietuvos sveikatos sistema pradėtų valytis nuo mobingo apraiškų, reikia iš esmės pakeisti sistemos veikimo principus. O tai nėra nei savaitės, nei mėnesio, nei netgi metų klausimas. Medicinos bendruomenei tai ypatingai ilgi terminai, o valstybei (valdžiai) – tai ypatingai trumpi terminai. Todėl ir nesusikalbama.

Sveikatos komiteto narys Linas Slušnys interviu metu minėjo, kad kovoje su mobingu užteko konferencijos ar jūs sutinkate, kad šia tema valdžia padarė viską?

Andrej Rudanov: deja, negirdėjau gerb. p. Slušnio komentaro, todėl negalėčiau apie jį pasisakyti. Bet akivaizdu, jog mobingo tema įvyko ne tik konferenciją. Prisiminkime, kad mobingo teisinis vertinimas ir jo atvejų nagrinėjimas patenka į Darbo ginčų komisijų ir teismų kompetenciją. Šiuo metu viešai prieinama 65 mobingo bylų informacija.

Pirmoji tokia byla Lietuvoje buvo 2008 metų. Nuo 2008 iki 2021 metų beveik 34% tokių bylų laimėjo darbuotojai. Valstybinė darbo inspekcija yra paskelbusi aibę dokumentų, metodikų ir gairių, kaip nustatyti mobingą, kaip kovoti su juo ir pan. Tad manau, kad priemonių kovai su mobingu yra daug, tačiau jos arba nenaudojamos, arba neefektyviai naudojamos.

Ką kiekvienas turime padaryti, kad nenutiktų taip, kad nebūtų kam iš vis mūsų gydyti?

Andrej Rudanov: Labai platus klausimas. Pasisakant paciento vardu bendrais bruožais:

  • prižiūrėti save kaip pacientą, puoselėti sveiką gyvenimo būdą;
  • lankytis bet kartą per 6 mėnesius pas šeimos gydytoją profilaktiniam patikrinimui, klausyti ir vykdyti gydytojo nurodymus;
  • suvokti, kad „pacientas nėra visuomet teisus“;
  • suvokti, kad medicina nėra stebuklas, o sveikatos priežiūros specialistai nėra stebukladariai. Yra tam tikrų ligų bei būklių, kada mums nemaloni pabaiga yra neišvengiama;
  • kovoti už savo kaip pacientų teises į individualizuotą ir labiausiai tinkamą gydymą (ne į pigiausią ir valstybės biudžeto lėšomis apmokamą, o į kliniškai labiausiai tinkamą ir geriausią terapinį efektą ir naudą duodantį gydymą);
  • priimti kaip faktą daugelyje pasaulio šalių ir kažkada Lietuvoje egzistavusią taisyklę, kad yra normalu ir natūralu pačiam pacientui prisidėti prie gydymo kainos. Tai paskatina pacientą rinktis kokybiškesnę, laike labiau prieinamą, kvalifikuotesnę, skaidriau teikiamą sveikatos priežiūros paslaugą, o tuo pačiu suteikia didesnę motyvaciją sveikatos priežiūros specialistui teikti aukštesnės kvalifikacijos paslaugas;
  • esant nepasitenkinimui paslaugomis, ieškoti kompromisų ir sprendimų, pagrįstų objektyviais kriterijais, o ne tik subjektyviais norais.

Žvelgiant iš sveikatos priežiūros specialistų pozicijos – netylėti, gilinti ir stiprinti savo teisinį raštingumą, mokėti išsakyti argumentus ir paprieštarauti neteisėtam sprendimui, apsiginti pačiam ir apginti kolegą.

Kaip ir kur medikui išdrįsti kreiptis pagalbos, kad būtų tikrai girdimas?

Andrej Rudanov:

Mano patirtis byloja, kad sveikatos priežiūros specialistai ir šiuo metu yra girdimi, tačiau gal ne taip greitai, kaip jiems norėtųsi. Priminsiu, kiekvienas priimamas sprendimas turi būti teisiškai pagrįstas ir objektyvus. Praktika rodo, kad ne kiekvienas skubotai priimtas sprendimas galu gale buvo teisėtas ir teisingas.

Specialistas pagalbos gali kreiptis į profesines sąjungas arba darbo tarybas, Darbo ginčų komisiją arba Valstybinę darbo inspekciją, teismą.

Mindaugas Jonušas


Patiko? Pasidalinkite!