Po kilusio mobingo skandalo Šiauliuose ir į paviršių iškilusių medikų problemų, kurios vangiai buvo sprendžiamos, o pandemija jas tik išryškino, dalis medikų nebesitaikstė su esama situacija ir surengė protesto akciją prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Tąsyk su protestuojančiais medikais atėjęs susitikti ministras Arūnas Dulkys konkrečių pažadų ir vilčių medikams nesuteikė, tačiau palinkėjo, kad mobingo tema, jei tokia pasikartos, nebūtų nutylėta. Kaip žinia, aukos susidūrusios su šia problema dažniausia bijo kalbėti, kad nepatirtų dar didesnio psichologinio smurto nei buvo iki šiol arba netektų darbo.
Nors problema ir aiški, tačiau konkrečių sprendimų būdų – nėra. Apie gydymo įstaigų realijas ir nepagražintą medikų bendravimo pusę kalbamės su viena iš protesto akcijos dalyvių, Kauno poliklinikos medike Egle Navickiene.
Kaip vertinate tai kas šiandien vyksta medicinos sektoriuje?
Manau, kad padėtis medicinos sektoriuje įtempta. Prie to žinoma prisidėjo ir pandemija, tačiau visko jai „nurašyti“ negalime. Medikai pavargę, kai kurie galbūt arti perdegimo ribos. Veikia žmogiškieji faktoriai, pacientai irgi pikti, kartais nesikreipę ilgesnį laiką dėl sveikatos bėdų bijodami užsikrėtimo virusu, ateina pavėluotai, tada kyla nepasitenkinimas sveikatos priežiūros specialistais.
Problemų daug- pradedant finansų trūkumu, nelogišku paslaugų apmokėjimu (pvz. ambulatorinėje grandyje apmokamas tik pirmas vizitas, o sekantys du, kad ir kokie brangūs tyrimai atliekami – ne), e.sveikatos bėdomis (tie smerkiantys pacientų žvilgsniai, kai tau eilinį kartą užstrigo sistema ir niekaip negali pasirašyti recepto, siuntimo) ir žinoma mobingu.
Ar tiesa, kad mobingas visada buvo dėl ko medikai patirdavo stresą ir baimę ir tik pandemija padėjo tam iškilti į paviršių?
Tiesa. Ir ne tik pandemija padėjo. Ši problema ne kartą jau bandė „plaukti“, tačiau kiek pasispardžiusi nuskęsdavo.
Aišku, nėra žmonių be nuodėmės. Lietuvoje įsišaknijęs vadinamas horizontalus mobingas. Kitą kartą ir pats to nesuprasdamas gali taikyti psichologinį smurtą kolegai ar pavaldiniui.
Aš rezidentūrą baigiau prieš metus LSMU, klinikiniuose dalykuose laikau save stipria. Tačiau ko trūksta, tai komunikacijos, lyderystės paskaitų, praktinių seminarų, kur galėtume išmokti, kaip bendrauti tarpusavyje ir su pacientais. Iš ties, kartais gaudavusi pastabą darbe iš vadovo net supykdavau, tai būdavo pastabos, kaip reikia „vesti“ save šalia paciento, kaip elgtis vizitacijos metu. Dabar suprantu, kad tai buvo neįkainojama informacija, reikalinga kiekvienam neseniai dirbti pradėjusiam medikui.
Kaip jums šis laikas pakeitė darbo krūvį?
Aš dirbu ambulatorinėje grandyje. Prasidėjus antram karantinui darbo krūvis buvo sumažėjęs, nes pacientai bijojo ateiti, o mes dirbome kaip dirbusios, atlikinėjome endoskopijas, tik su griežtesnėmis apsaugos priemonėmis.
Nuo Vasario darbo krūvis labai išaugo, ateina pacientai su „apleistomis“ ligomis, skambina, prašosi priimami anksčiau, tiesiog nebėra, kur jų įterpti, net ir turint geriausius ketinimus.
Ko šiandien labiausiai reikia medikams ir ar jaučiatės girdimi ministerijos?
Na spontaniškai kilęs mitingas prieš mobingą parodė, kad jaučiamės neišgirsti. Visgi ministras išėjo pasikalbėti, tai yra didelis žingsnis į priekį.
O reikia daug dalykų. Mobingo sąvokos apibrėžimo, darbo kodekso pakeitimų, lėšų perskirstymo, psichologinės pagalbos, vadovų rotacijos. Tokių dalykų kaip algos kėlimas net neminiu. Tai be galo svarbu. Būdamas gydytoju dar gali susirinkti (algą) dirbdamas privačiose įstaigose, važinėdamas per kelias įstaigas. O kur pagarba, padorus atlyginimas slaugytojams? Kai maisto išvežiotojas uždirba daugiau nei slaugytoja/aš – nei juoktis, nei verkti. Jų darbas labai atsakingas, reikalaujantis specifinių įgūdžių. Ar vairuotojo pažymėjimą turintis žmogus, galėtų išvalyti, sutvarkyti tracheostomą? Asistuoti operacinėje, endoskopijų metu? Paruošti priemones pleuros funkcijai? Ne.
Skandinavijoje, JAV slaugytojai labiau gerbiami, turi daug savarankiškumo, geba paaiškinti su kai kuriomis procedūromis susijusias rizikas pacientui, rinkti anamnezę. Reikia galvoti apie visus medikus, ne tik gydytojus.
Ar kada nors mediko profesija bus prestižinė ir kada jūsų nuomone atsiras pilietinė ir visuomeninė valia?
Mano nuomone Lietuvoje prestižine jau nebebus. Pacientai, neįsižeiskite, bet dalis žino tik savo teises, pareigų- ne yra pavyzdžių, kai ligoniai taiko mums psichologinį smurtą, tai vyksta kasdien. Deguto šaukštas medaus statinę apkartina- neveltui sako liaudis.
Ateina pas tave per dieną virš 20 mielų žmonių, o vienas piktas, konfliktiškas, būna keikiasi, netgi fiziškai smurtauja. Tada likusi diena tampa sunki, nešioji „akmenį“ širdyje, dar skaudžiau, kai žinai, kad atiduodi visą save medicinai, kad būni nevalgęs visą dieną, kad dirbi neapmokamus viršvalandžius ne vadovų prašymu, o iš noro padėti. Patiko prof. Gudaitytės žodžiai po Šiaulių medikės žūties- „tie kurie nušviečia kelia, sudega patys“.
Kaip šiandien gyvena regionų medikai ir su kokiomis problemomis regionuose susiduria?
Sunku atsakyti kai dirbu Kaune. Trumpai – medikų trūkumas, lėšų trūkumas, tų pačių įstaigų naikinimas, apjungimas, kai kurie dirbantys regione netenka darbo dėl centralizavimo proceso, tenka važiuoti į didesnius miestus.
Jaunimas dažniausiai šeimą sukuria Kaune arba Vilniuje, čia įsigyja nekilnojamą turtą, todėl išvykti į rajonus nenori.
Matant visuomenės nepasitikėjimą medikais ar šiandien galite jausti oriai?
Aš asmeniškai nesijaučiu oriai. Gal kažkas jaučiasi. Iš tiesų, medikai ir visuomenė pastoviai kiršinami, nesuprantu, kam tai naudinga. Gydytojo ir paciento komunikavime pats geriausias bendradarbiavimo modelis. Kai mes įsiklausome į paciento pageidavimus, teikiame įvairius diagnostikos ir gydymo pasirinkimus. Lietuvoje dar gaji paternalistinė tradicija, kai daktaras pasako ir kaip „įkalta“- turi klausyti. Šiuos dalykus reikia keisti.
Mindaugas Jonušas