Šiuolaikinis pasaulis skęsta informacijos, technologijų ir daiktų šiukšlyne. Mes vadiname save pažangiais, išsilavinusiais ir viską matančiais. Tačiau tiesa yra priešinga – žmonija išgyvena giliausią dvasinio aklumo epochą. Šis aklumas prasidėjo ne tada, kai nusilpo mūsų fizinis regėjimas, o tada, kai nustojome skirti tai, kas yra tikra, nuo to, kas yra tik sukurta žmonių manipuliacijoms.
Didžioji žmonijos dvasinė tragedija įvyko tuomet, kai mes supainiojome kūrėjus. Tikrasis Dievas nekuria biurokratijos, piniginių sistemų, socialinių reitingų ar religinių personažų, kuriais vėliau gąsdinamos masės. Visus šiuos elementus sukūrė pats žmogus.
Kai pradėjome garbinti pačių sukurtus stabus – institucijas, technologinius įrenginius ir materialius daiktus – mes apakome. Šie objektai ir sistemos tapo įrankiais žmonijai valdyti. Jie įrėmina mūsų protus, diktuoja dirbtinius poreikius ir sukuria baimę, kad be jų mes nesugebėsime išgyventi. Taip žmogus tapo savo paties sukurtų daiktų ir sistemų įkaitu.
Gamta – vieninteliai tikri Dievo namai
Norint pasveikti ir vėl praregėti, būtina atsigręžti į tai, kas yra pirminė, neiškreipta realybė. Gamta yra tikrieji Dievo namai. Ji egzistavo prieš mus ir egzistuos po mūsų. Gamtoje nėra melo, nėra paslėptų mokesčių, manipuliacijų ar politinių programų.
Medis, dygstantis iš žemės, tekanti upė, saulės šviesa ir vėjo gūsis yra tikri. Tai yra gyvoji kūryba, veikianti pagal universalius, nekintamus dėsnius. Gamta nieko nereikalauja, ji tiesiog maitina, palaiko gyvybę ir rodo mums tiesą. Kai žmogus stovi miške, jis stovi pačioje švenčiausioje šventovėje, kuriai nereikia jokių žmogaus rankomis statytų sienų ar sugalvotų ritualų.
Išsilaisvinimas iš kontrolės mechanizmų
Sistemos, kurios siekia valdyti žmoniją, puikiai žino vieną taisyklę: norint kontroliuoti žmogų, pirmiausia reikia nukirsti jo ryšį su šaknimis. Nuo Gamtos atskirtas žmogus tampa silpnas, priklausomas nuo vaistinių, prekybos centrų ir virtualios realybės ekrano. Jį lengva bauginti ir juo manipuliuoti.
Tikrasis praregėjimas – tai gebėjimas pamatyti šias nematomas gijas. Tai supratimas, kad visi daiktai, kuriais mus bando sužavėti šiuolaikinis pasaulis, tėra triukšmas, skirtas nukreipti dėmesiui nuo to, kas svarbiausia.
Grįžimas prie Gamtos nėra žingsnis atgal į praeitį. Tai yra vienintelis žingsnis į priekį, link savo dvasinės laisvės. Kai žmogus vėl išmoksta klausytis žemės, o ne televizoriaus ar socialinių tinklų algoritmo, jis nustoja būti valdomu sraigteliu. Jis atgauna savo tikrąjį regėjimą ir supranta, kad viskas, ko jam reikia, jau yra sukurta dangiškosios jėgos – tiesiai po jo kojomis, gyvoje ir amžinoje Gamtoje.
Šis reikalas turi gausybę priežasčių – į iškilusius klausimus yra ir įvairūs atsakimai, tik komentare net mažmožio neaprašyti, o kaip esmė… kapitalistinė įdiologija stovi ant matirealizmo sąvokos pagrindo, o humanitarinė (žmogiškumo) sudedamoji tai ne apie asmeninės gerovės siekius ir įdėjas.
Priviso per daug parazitu – zmogiu