Patiko? Pasidalinkite!

Pastarojo meto Vokietijos regioniniai rinkimai sukrėtė šalies politinę sistemą iš pamatų. Istorinės kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pergalės Saksonijoje-Anhalte (43,8 %) bei Meklenburge-Pomeranijoje (38,2 %) aiškiai parodė – ši politinė jėga nebėra tik protesto balsas. Tai stipriausia opozicinė srovė šalyje, kurios lyderiai atvirai deklaruoja tikslą perimti federalinę valdžią 2029 m. visuotiniuose rinkimuose.

Nors tradicinės partijos vis dar taiko „ugniasienės“ (Brandmauer) taktiką ir atsisako dirbti koalicijoje su AfD, partijos įtaka jau pasiekė kritinį tašką. Jos iškovota parlamentinė blokuojanti mažuma leidžia vienašališkai paralyžiuoti svarbius konstitucinius procesus. Štai kokie yra ilgalaikiai AfD ateities planai, kas laukia pačios Vokietijos ir kaip tai negrįžtamai pakeistų pasaulio geopolitinį žemėlapį.

Jei AfD pavyktų iškovoti tiesioginę valdžią federaliniu mastu, jų programiniai dokumentai numato agresyvias vidaus reformas, nukreiptas prieš dabartinį liberalios demokratijos modelį. Pagrindine programos ašimi išlieka itin griežta antiimigracinė darbotvarkė, apibendrinama skandalingu „remigracijos“ terminu. Partija planuoja vykdyti masines deportacijas, drastiškai apriboti prieglobsčio teikimą, uždaryti valstybės sienas, o imigrantų kilmės vaikams mokyklose kurti atskiras klases.

Šie pokyčiai tiesiogiai palies šalies tapatybę ir kultūrą. AfD reikalauja pakeisti švietimo sistemą, atsisakant dešimtmečius puoselėto „kaltės komplekso“ dėl nacių eros nusikaltimų ir sugrąžinant fokusą į Prūsijos bei imperinės Vokietijos laimėjimus bei tradicinį patriotizmą. Valstybinėse įstaigose ir mokyklose planuojama uždrausti progresyvios ideologijos simbolius (pvz., vaivorykštės vėliavas), taip pat nutraukti valstybės finansavimą su demokratijos ir įvairovės skatinimu susijusioms nevyriausybinėms organizacijoms. Ekonominiame lygmenyje partija neigia poreikį imigracijai kaip sprendimui dėl darbo jėgos trūkumo. Vietoj to jie siūlo smulkiam verslui subsidijuoti visišką skaitmenizaciją bei robotizaciją ir finansiškai remti etninių vokiečių šeimas, kad šios sulauktų daugiau palikuonių.

Vokietija yra Europos Sąjungos ekonominis variklis ir kertinė NATO narė. AfD užsienio politikos vizija atsiriboja nuo tradicinės Vokietijos diplomatijos ir reikštų dramatiškus globalius lūžius, pradedant paramos Ukrainai nutraukimu ir baigiant esminių aljansų revizija.

Partija griežtai pasisako prieš bet kokį ginklų ir finansinės paramos teikimą Ukrainai. Jos lyderiai siekia nedelsiant atšaukti ekonomines sankcijas Rusijai ir atnaujinti pigių rusiškų gamtinių dujų importą. Geopolitiškai tai reikštų dabartinio Vakarų fronto prieš Rusijos agresiją subyrėjimą, paliekant Rytų Europos šalis, įskaitant Baltijos valstybes ir Lenkiją, didžiulėje saugumo nežinioje.

Šie pokyčiai suduotų triuškinamą smūgį ir Europos integracijai. Nors partija atsitraukė nuo radikalaus „Dexit“ (Vokietijos išstojimo iš ES) šūkio, dabartinis jos tikslas – ES išardymas iš vidaus. AfD planuoja blokuoti bet kokias Briuselio galias, naikinti bendrus ES migrantų paktus ir paversti bloką tik laisvos prekybos zona tarp visiškai suverenių valstybių. Be Berlyno lyderystės ir finansinio užnugario, ES kaip politinis bei geopolitinis vienetas tiesiog nustotų egzistuoti.

Galiausiai, AfD strategai atvirai kvestionuoja transatlantinius ryšius su JAV, teigdami, kad ši partnerystė neužtikrina Vokietijos saugumo. Partijos viduje dominuoja Eurazijos geopolitinė vizija, kurioje Berlynas turėtų formuoti naują saugumo architektūrą kartu su Maskva ir Pekinu, visiškai atsiribojant nuo Vašingtono. Tai de facto reikštų NATO aljanso subyrėjimą ir JAV įtakos Europoje pabaigą.

Šis istorinis šuolis Rytų Vokietijoje sukuria pavojingą precedentą visam žemynui. Tradicinės partijos, bandydamos susigrąžinti prarastus balsus, jau dabar yra priverstos perimti griežtesnę AfD retoriką imigracijos klausimais, todėl šalies posūkis į dešinę jau prasidėjo. Jei dabartiniam kancleriui Friedrichui Merzui ir jo vyriausybei nepavyks suvaldyti ekonominės stagnacijos bei išspręsti struktūrinių krizių, 2029 m. rinkimai gali tapti momentu, kai Europa praras savo pagrindinį stabilumo garantą.

SN inf.


Patiko? Pasidalinkite!