Praėjus ketveriems metams nuo plataus masto Rusijos invazijos pradžios, Europos žemyne vis garsiau skamba viena frazė – „karo nuovargis“. Europos Sąjungos (ES) šalių piliečiai, pirmosiomis konflikto dienomis demonstravę nevídetą vienybę ir solidarumą, šiandien susiduria su emociniu bei ekonominiu išsekimu. Šį reiškinį vis atviriau pripažįsta ir aukščiausi ES politikai, pavyzdžiui, užsienio politikos vadovė Kaja Kallas, atvirai įvardijanti, kad lyderiams darosi vis sunkiau paaiškinti savo visuomenėms, kodėl parama Ukrainai privalo išlikti prioritetu.
„Jei mes tai [Rusijos agresiją] leisime, tai bus kaip Churchillis sakė: „maitinti krokodilą tikintis, kad tave suvalgys paskutinį“. Šis nuolaidžiavimas niekada anksčiau neveikė. Todėl turime išlikti stiprūs ir daryti daugiau. Tačiau, žinoma, mūsų visuomenei tai paaiškinti darosi sunkiau, nes visi yra pavargę nuo šio karo. Ukrainiečiai nori, kad šis karas pasibaigtų labiau nei bet kas kitas, nes jie kenčia. Tačiau mes nematome, kad Rusija norėtų sustabdyti šį karą, ir būtent todėl nematome kito pasirinkimo, kaip tik didinti spaudimą Rusijai ir padėti Ukrainai atsilaikyti, – Savo kalboje Monrealyje sakė Kaja Kallas“
Natūralu, kad bet kokia krizė turi savo gyvavimo ciklą. 2022 m. pavasarį Europą ištikęs šokas sugeneravo milžinišką empatijos bangą, tačiau bėgant metams karo naujienos žiniasklaidos antraštėse tapo „foniniu triukšmu“. Žmogiškoji psichika prisitaiko net prie didžiausių geopolitinių sukrėtimų, o visuomenės dėmesys dabar nukrypsta į asmenines problemas.
Infliacija, išaugusios energijos kainos ir kasdienio pragyvenimo išlaidos tiesiogiai tuština europiečių pinigines. Dalis gyventojų paramą Kijevui pradeda matyti ne kaip humanitarinę pareigą, o kaip finansinę naštą savo šalies biudžetui, o greitos ir aiškios pergalės perspektyvos nebuvimas tik stiprina jausmą, kad šiam konfliktui nematyti pabaigos.
SN inf.
Todėl reikia dar stipriau suveržti diržus ir remti Ukrainą, kad ji kuo greičiau nugalėtų Putiną… Ane?