Lapkričio pradžia lietuvio dvasioje šimtmečius reiškė tą patį – rimtį, susikaupimą, tylų artimųjų kapų lankymą ir mistinį ryšį su vėlėmis. Vėlinės ir Visų Šventųjų diena mūsų kultūroje visada turėjo gilų, sakralų svorį. Tačiau pastarąjį dešimtmetį Lietuvos miestus ir kaimus užliejo visiškai kita banga – plastikiniai voratinkliai, krauju aptaškytos lėlės ir šviečiantys moliūgų veidai. Tapome liudininkais fenomeno, kai rami ir gili baltiškos tradicijos užleidžia vietą importuotam, komerciniam ir triukšmingam „šou“. Ar pirkdami prekybos centrų pigienas neprarandame to, kas mus darė unikalius?
Dar prieš kelis dešimtmečius lapkričio 1–2 dienomis Lietuva skendėjo tyloje. Šeimos keliaudavo tūkstančius kilometrų, kad uždegtų vieną vienintelę žvakutę ant senelių kapo, pabūtų kartu ir pasinertų į rudeninę egzistencinę rimtį. Šiandien šį laikotarpį vis garsiau pradeda diktuoti ne bažnyčių varpai ar vidinė kultūra, o prekybos centrų rinkodara.
Helovinas į Lietuvą atkeliavo ne kaip gili keltų tradicija, o kaip grynas, išgrynintas komercinis produktas. Kartu su juo atvyko ir pigios masinės gamybos atributika: sintetiniai raganų kostiumai, kiniškas plastikas, guminiai kirminai ir dirbtinis kraujas. Šiandien lietuvis, užuot mąstęs apie išėjusius protėvius, dažnai tampa vartotojiškos mašinos sraigteliu – masiškai perka tai, kas po kelių dienų atsidurs šiukšliadėžėje. Šis reiškinys visuomenėje ne veltui sulaukia kandžios frazės: tampa moliūgagalviais – ne tik išore, pasipuošus oranžiniais atributais, bet ir mąstymu, kai gilias vertybes lengva ranka iškeičiame į blizgų, bet tuščią popierėlį.
Didžiausias Helovino kultūros paradoksas Lietuvoje – visiškas mirties devalvavimas. Mūsų tradicinėje kultūroje mirtis yra gerbiama, paslaptinga, o ryšys su vėlėmis – pagarbus ir šiltas. Tuo tarpu vakarietiškas Helovino variantas mirusiuosius paverčia zombiais, pabaisomis, kaukiančiais skeletais ir pajuokos objektais. Mirties baimė čia maskuojama pigiais gąsdinimais ir klyksmais komerciniuose „siaubo parkuose“, kurie rudenį dygsta kone kiekviename Lietuvos rajone. Šventumas virsta pramoga, o pagarba – pelno šaltiniu. Jaunajai kartai formuojamas įspūdis, kad lapkričio pradžia yra apie linksmybes persirengus numirėliu, o ne apie pagarbą tiems, kurie išėjo ir paliko mums šią žemę. Paminama pamatinė vertybė – gebėjimas pabūti tyloje su savo liūdesiu ir prisiminimais.
Naujasis „moliūgų kultas“ agresyviai išstumia ir užgožia tai, kas mus identifikuoja kaip tautą. Kai vaikas žino, kas yra „trick or treat“ (pokštas arba saldainis), bet nežino, kodėl ant apleisto kapo reikia uždegti ugnelę, mes pralaimime kultūrinį karą. Mes paminame savo vertybes ne todėl, kad švenčiame Heloviną, o todėl, kad priimame jį aklai, nekritiškai ir primityviai. Perimame tik pačią lėkščiausią jo formą – vartotojišką kičą, pamiršdami savo unikalias tradicijas, kurios užsieniečiams dažnai atrodo kur kas gilesnės ir mistiškesnės nei plastikiniai skeletai.
Lietuviai tūkstantmečius garsėjo savo giliu ryšiu su gamta ir protėviais. Mūsų Ilgės ir Vėlinės – tai pasaulinio lygio nematerialus paveldas savo dvasine jėga.
Kas tu, moliūgagalvis ar lietuvis, kuris gerbia savo protėvius, kultūrą ir tradicijas?
O ko jus stebites. Lietuviai tokie per amzius. Yra gerai ismoke staigiai prisiderinti prie naujo pono subines standarto. Tuoj nusimato eilinis kailiuku ir spalvu keitimas, o snukiai ir naujoje valdzioje liks TIE PATYS. Is kur gausis tie nauji, geri, saziningi …?
ot Lietuviai per keles dienas ismoka svesti skirtingas dienas
Iškrypėliškas satanizmas.