Pastarųjų metų geopolitinė įtampa Europoje pasiekė lygį, nematytą nuo Šaltojo karo laikų. Vienu iš pagrindinių šios krizės variklių išlieka Rusijos prezidento Vladimiro Putino siekis perbraižyti Europos saugumo architektūrą. Maskva ne kartą oficialiai ir neoficialiai išreiškė reikalavimus, kad NATO atitrauktų savo karines pajėgas bei infrastruktūrą iš šalių, esančių arti Rusijos sienų – pirmiausia iš Baltijos valstybių, Lenkijos, o pastaruoju metu ir iš naujosios Aljanso narės Suomijos. Šie reikalavimai atspindi ilgalaikę Kremliaus strategiją susigrąžinti įtakos sferas Rytų ir Šiaurės Europoje, tačiau Vakarų sostinėse jie vertinami kaip suverenių valstybių teisių pažeidimas.
Šaknys, lemiančios dabartinius Rusijos reikalavimus Baltijos šalims ir Lenkijai, glūdi dar 2021 metų gruodį Maskvos pateiktame oficialiame ultimatume JAV ir NATO. Tuomet, likus keliems mėnesiams iki plataus masto invazijos į Ukrainą, Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė saugumo garantijų sutarties projektą. Pagrindinis jo punktas buvo reikalavimas grąžinti NATO karinę infrastruktūrą į 1997 metų ribas. Praktiškai tai reikštų, kad visos šalys, prisijungusios prie Aljanso po šios datos – įskaitant 1999 m. įstojusią Lenkiją bei 2004 m. narystę įgijusias Lietuvą, Latviją ir Estiją – turėtų likti be NATO sąjungininkų karių, bazių ir ginkluotės. Kremlius teigia, kad šiose teritorijose dislokuotos priešlėktuvinės gynybinės sistemos ir rotaciniai batalionai kelia tiesioginę grėsmę Rusijos saugumui.
Suomijos situacija įnešė naują dinamiką į Maskvos reikalavimų sąrašą. Dešimtmečius puoselėjusi karinio neutralumo politiką, Suomija, reaguodama į Rusijos agresiją Ukrainoje, 2023 metais tapo pilnateise NATO nare. Šis žingsnis Rusijos sausumos sieną su NATO pailgino daugiau nei tūkstančiu kilometrų. Nors V. Putinas iš pradžių bandė švelninti situaciją teigdamas, kad Suomijos narystė savaime nekelia problemų, netrukus retorika pasikeitė. Rusija pareikalavo, kad Suomijos teritorijoje nebūtų kuriami NATO kariniai centrai bei nedislojuojama ilgojo nuotolio ginkluotė. Kremlius pagrasino atsakomosiomis priemonėmis, įskaitant karinių pajėgų telkimą prie šiaurinių sienų, jei Helsinkis leis aktyviai plėtoti Aljanso infrastruktūrą savo šalyje.
Reaguodamos į šiuos reikalavimus, tiek pačios regiono šalys, tiek NATO vadovybė užėmė bekompromisę poziciją. Reikalavimas „atsukti laikrodį“ į 1997 metus buvo vienbalsiai atmestas, pabrėžiant, kad NATO laikosi „atvirų durų“ principo ir jokia trečioji šalis neturi veto teisės spręsti dėl suverenių valstybių gynybos politikos. Užuot nusileidęs Maskvos spaudimui, Aljansas pasirinko priešingą strategiją – po 2022 metų reikšmingai sustiprino savo rytinį flangą. Baltijos šalyse ir Lenkijoje buvo padidintas tarptautinių priešakinių pajėgų batalionų skaičius, dislokuoti papildomi oro gynybos elementai, o Suomijoje pradėtos rengti bendros plataus masto karinės pratybos.
Galutinai vertinant, V. Putino reikalavimai išvesti NATO pajėgumus iš Baltijos šalių, Lenkijos ir apriboti juos Suomijoje rodo gilų Maskvos nepasitenkinimą dabartine Europos saugumo tvarka.
SN inf.