Kaip Vokietijoje gyvena lietuvė, kuriai 1983 metais medikai prisiuvo nupjautas kojas

1983 metais Lietuvoje tėvas netyčia su traktorine žoliapjove nupjovė abi trejų metų dukters kojas. Mergaitei buvo atlikta sudėtinga operacija Maskvoje, ji greitai išmoko vaikščioti ir jau ilgus metus gyvena Vokietijoje didelėje šeimoje

Lietuvė Rasa Prascevičiūtė-Sept papasakojo RT, kaip ji gyvena praėjus 37 metams po to, kai jai pirmajai TSRS gydytojai atliko galūnių replantaciją. Kai Prascevičiūtei buvo treji metai, jai nutiko nelaimingas atsitikimas.

1983 metų birželio 17 dienos vakare mergaitė kartu su dvyne seserimi Aušra žaidė slėpynių Lietuvos kaimo pievoje. Tuo metu jų tėvas Vytautas Prascevičius, paleido žoliapjovę. Po akimirkos, kai ji pajudėjo, vyras išgirdo riksmą. Žoliapjovė nurėžė Rasai abi kojas. Radviliškių ligoninė, artimiausia kolūkio ligoninė, neturėjo operacijai reikalingos įrangos. Tuomet vietiniai gydytojai susisiekė su Maskva — su chirurgu Ramazu Datiašviliu.

Specialiai mergaitės transportavimui buvo paskirtas lėktuvas “Tu-34”. Praėjus 12 valandų po tragedijos, Datiašvilis Filatovo vaikų ligoninėje sutiko mažą pacientę.

Gydytojas nusprendė prisiuti mergaitei kojas. Kartu su Datiašviliu operaciją atliko profesorius Viktoras Krylovas, anesteziologas Jurijus Nazarovas, širdies chirurgas Jakovas Brandas ir operacinės seselė Jelena Antoniuk. Kai Rasa atsigavo po anestezijos, Datiašvilis suprato, kad pirmoji galūnių implantavimo operacija TSRS buvo sėkminga — kojos buvo šiltos, atstatyta kraujotaka.

Po operacijos mergaitei teko išgyventi skausmingą terapiją, tačiau praėjus dviem savaitėms nuo jos pradžios, Rasė pradėjo vaikščioti. Kol mergaitė buvo ligoninėje ir grįžusi namo, jai siuntė žaislus iš visos Sovietų Sąjungos, nes visi laikraščiai rašė apie unikalią operaciją. Rasos kaimynai teigė, kad mergaitės motina pradėjo pardavinėti jai atsiųstus žaislus ir už šiuos pinigus pirkdavo degtinę.

Tuomet vietos valdžia iš motinos ir tėvo atėmė tėvystės teises. Mergaitę kelerius metus praleido tai vienoje ligoninėje tai kitoje. Kai Rasai suėjo dešimt, jai prireikė dar vienos sudėtingos operacijos dėl to, kad viena koja buvo trumpesnė už kitą.

Lietuvos žurnalistai nufilmavo istoriją apie Rasą ir paragino žmones įsivaikinti sunkaus likimo mergaitę. Į tai atsiliepė mokytojų Pijaus Adomaičio ir Sofijos Adomaitienės šeima, gyvenusi netoli Rasos namų su 18 metų dukra ir 16 metų sūnumi. Tėvai mergaitę aplankė keletą kartų, tačiau pokalbiuose dažnai kildavo klausimų, kiek pinigų įtėviai gauna už vaiką.

Baigusi aukštąją mokyklą Lietuvoje, Rasa su draugu išvyko gyventi į Vokietiją. Ten 2008 metais ji sutiko jauną vyrą Efraimą Septą, kuris vėliau tapo jos vyru. Jų šeimoje yra trys vaikai — bendra dukra ir du Efraimo sūnūs iš pirmosios santuokos. Į Lietuvą Rasa atvyksta nedažnai — kartą per metus vienai savaitei. Aplanko artimuosius ir savo dvynę sesę.

Rasa save vadina visiškai sveiku žmogumi. Ji sako, kad kartais jai skauda kojas, bet sveiki žmonės taip pat kartais patyria skausmus. “Mes [mano vyras] net bėgiojame. Taigi jokių apribojimų nėra. Aš esu sveikas žmogus”, — sakė Rasa. Rasa taip pat sakė, kad vis dar bendrauja su Datiašviliu.

Anot jo, gydytojas pažadėjo jai, kad kada nors jie būtinai susitiks ir kartu pašoks. Datiašvilis dabar dirba mikrochirurgu, Rutgerso universiteto Naujajame Džersyje plastinės chirurgijos katedros chirurgijos profesoriumi.

Rasa prisipažįsta, kad nors ji pati yra iš Lietuvos ir gyvena Vokietijoje, žiūri ir Rusijos naujienas. “Man įdomu sužinoti apie Rusiją. <…> Manau, kad tai dar nuo vaikystės. Buvau sužavėta, kaip jie mane pasitiko, ir toks Maskvos vaizdas liko mano atmintyje”, — sakė ji. Mergina taip pat pažymėjo, kad yra labai dėkinga visiems tiems žmonėms, kurie jai padėjo tą tragišką dieną. Jos manymu, tokio scenarijaus pakartoti šiandien neįmanoma.

Išsami televizijos laida apie tuometinius įvykius:

Parengta pagal SN ir RT inf.