Lenkijos užsienio politika pastaraisiais metais primena monolitinę uolą – kas besėdėtų Varšuvos valdžios kabinetuose, Kremlius čia vienbalsiai traktuojamas kaip egzistencinė grėsmė, o parama Ukrainai ir griežtos sankcijos Maskvai išlieka neginčijamu prioritetu. Tiek premjeras Donaldas Tuskas, tiek prezidentas Karolis Navrockis (Karol Nawrocki) tarptautinėje arenoje demonstruoja bekompromisę poziciją Rusijos atžvilgiu, tačiau šis išorinis vieningumas akimirksniu subyra peržengus šalies vidaus politikos slenkstį.
Šalies viduje abu lyderiai įsivėlė į beprecedentį, fiziniais susirėmimais pasibaigusį karą dėl vienintelio prizo – Konstitucinio Teismo kontrolės, o pati geopolitika virto tik patogiu įrankiu tarpusavio kovai. Paradoksalu, kad K. Navrockis, dar būdamas istoriku, užsitarnavo tokią griežtą reputaciją, jog buvo oficialiai įtrauktas į Rusijos ieškomų asmenų sąrašą, o tapęs prezidentu viešai deklaruoja paramą „maskvėnų triuškinimui“, tačiau D. Tuskas vis tiek nenuilsdamas kaltina opoziciją ir prezidentą formuojant „Putino frontą“. K. Navrockis į tai atsikerta, kad premjeras tiesiog manipuliuoja visuomenės baime ir išsigalvoja grėsmes politiniams taškams rinkti, nes tikroji šių dviejų politikų kova neturi nieko bendro su Maskva – tai grynas, pragmatiškas karas dėl valdžios svertų valstybėje.
Konstitucinis Teismas Lenkijoje yra institucija, turinti absoliučią veto teisę bet kuriam Seimo priimtam įstatymui, todėl kas kontroliuoja šį teismą, tas kontroliuoja ir visos valstybės kryptį. D. Tuskui teismo perėmimas yra būtina sąlyga norint įgyvendinti savo pažadus ir išvalyti teisinę sistemą nuo ankstesnės dešiniosios valdžios įtakos, o K. Navrockiui ir jo politinei stovyklai šis teismas – paskutinis galingas skydas, leidžiantis blokuoti bet kokias liberalios vyriausybės reformas.
Šis interesų konfliktas pasiekė apogėjų, kai vyriausybei lojaliems teisėjams pabandžius vienašališkai perimti institucijos valdymą ir nušalinti teismo pirmininką, prezidentas K. Navrockis pademonstravo radikalų ryžtą. Sužinojęs apie įvykius Varšuvoje, jis tiesiog virš Ispanijos įsakė apsukti savo oficialų lėktuvą, nutraukė vizitą Afrikoje ir naktį grįžo į Lenkiją. Vaizdai iš Varšuvos tą naktį priminė ne europietišką demokratiją, o teisinę anarchiją, kai prie pastato rikiavosi riaušių policijos kordonai, nustojo veikti oficiali teismo svetainė, o pats šalies prezidentas naktį jėga braunasi pro protestuotojų minią į teismo pastatą, kad sugrąžintų savo sąjungininkus į kabinetus.
Ši krizė apnuogino svarbią tiesą, kad nors išorinis pasaulis Varšuvą mato kaip vieningą, griežtos antirusiškos linijos bastioną, šalies viduje vyksta negailestingas karas dėl išlikimo, kur D. Tuskas ir K. Navrockis puikiai sutaria, kas yra jų priešas rytuose, tačiau nesugeba pasidalinti valdžia savo namuose. Šiuo metu Lenkija liko su dviem viena kitos nepripažįstančiomis Konstitucinio Teismo vadovybėmis, o tai reiškia visišką teisinį paralyžių ir dar kartą įrodo, kad kovoje dėl absoliučios kontrolės net ir identiškos geopolitinės pažiūros negali užglaistyti asmeninių ambicijų bei politinio egoizmo.
SN inf.
Lenkijoje vyksta kova tarp liberastų su leftistais (socdemai ir buvę komuniakos) ir konservatorių (PiS ir kiti). Jie visi rusofobai. Bet liberastai ir leftistai yra Briuselio šuniukai, konservatoriai labiau remiasi JAV. Iš esmės tai ir vidinė klanų kova Lenkijoje, ir ES globalistų kova su Trampistine JAV.