Per šiuolaikinius kuriamus stereotipus, kuriuos formuoja išoriniai iškreiptų vertybių ir elgesio normų mados standartai, vienokie ar kitokie elgesio motyvai dažnai paaiškinami šiuolaikiškumo idėjos pritempimu – kaip elgtis yra šiuolaikiška o kaip ne. Tokiu atveju kai kuriems priimta manyti jog partnerių kiekis iki vestuvių yra tiesiog religinis dogmatizmas, arba šiaip tik įsitikinimas.
Tačiau kad visą tai suvokti, reikėtų į šį reiškinį pažvelgti ne per dogmatiškumo, o per pasekmės priežasties dėsnio prizmės perspektyvą.
Kuo daugiau moteris turi lytinių santykių su skirtingais partneriais net nepriklausomai nuo to ar jie bus prieš santuoką ar po jos, visais atvejais moteris išdalina ir išeikvoja savo gyvybinę moterišką energiją, patapdama tarsi išspausta citrina. Moteriai pagal savo prigimtį energija yra reikalinga tam kad pripildyti ja savo vienintelį vyrą, pripildyti ja savo vaikus per motinystę, kurti namo židinio jaukumą ir psichoemocinę atmosferą. Per chaotiškus ir nepastovius santykius moteris to netenka.
Verta paminėti ir tai, kad po skirtingo partnerio yra paliekami DNR pėdsakai, įtakojantys genetinį chromosomų grandinės kitimą. Tokiu atveju galima sakyti kad kuo daugiau yra partnerių, tuo daugiau moters kūnas kaip indas prisipildo genetinių teršalų ir šiukšlių.
Kokį automobilį labiau norėtųsi pirkti, ar tą kuris turėtų apie 10 savininkų, ar tą kuris būtų naujas arba turėtų tik tai vieną savininką? Žinoma moteris ne daiktas, bet principas galioja tas pats ir su ja – skirtumas tas, kad pirmuoju atveju nusidėvėjimas mechaninis, antruoju – dvasinis, psichoenergetinis.