„Neliečiamieji“ agonijoje arba „Snoras“ bus konservatorių saulėlydis?

Saulius Lipnickas

Žmonių partija agonijoje

Valstiečių partijos pastangomis žurnalas „Neliečiamieji“ buvo sudarytas apjungiant ketverius metus rinktą, analizuotą ir apibendrintą medžiagą, apie tai, kaip iki 2016 metų Lietuvoje veikė grupė politikų, valdininkų, verslininkų, padariusių valstybei milijardinę žalą ir išvengusių teisėsaugos institucijų dėmesio. Tas nusikaltėlių susivienijimas įžūliai atvirai veikė konservatorių partijos pagrindu. Kitaip pavadinti tų nusikaltėlių, kaip landsbergistų klanu neišeina.

Faktai, kuriuos valstiečiai atskleidė, šokiruoja. Kai kurie asmenys metų metais savanaudiškai ir antivalstybiškai veikė būdami visiškai tikri savo saugumu. Tokia situacija nestebina, suprantant, kokias pareigas užėmė visą tai dengiantys ir toje veikloje dalyvaujantys žmonės. Pagrindinis tų valstybės nusikaltėlių „stogas“ visą pastarąjį dešimtmetį buvo paties patriacho statytinė Daukanto aikštės šeiminikė Dalia Grybauskaitė. Yra sunku patikėti, kad net prokurorams buvo „nepatariama“ toliau gilintis ir iškelti bylas.

„MG Baltic“ byla ir liberalų lyderio Eligijaus Masiulio dėžutė su pinigais Lietuvoje buvo žaibas iš giedro dangaus, nes prezidentės D.Grybauskaitės vykdytas susirašinėjimas „tulpių“ paštu su E.Masiuliu, rodė, jog tai buvo vienas iš jos favoritų 2016 metų Seimo rinkimuose. Tik labai gaila, kad ir šiuo atveju, jau turėdami visus tuos „tulpių“ pašto laiškus,  kaip daiktinius įrodymus, savo rankose, prokurorai taip ir neišdrįso pradėti ikiteisminio tyrimo. Gal kartu teisme jie dar būtų ir paklausę prezidentės Grybauskaitės, o kur gi ji išmoko tos konspiracijos?

Ar, galimai,  pirmąjį kartą, kai tapo svetimos šalies spec. tarnybų agente, ar po to, kai jau, galimai, tapo dviguba agente? Gerai bent tai, kad tas skambus įvykis, su Masiulio viskio dėžute, padėjo laiku atskleisti vienų iš konservatorių partijos rėmėjų – „MG Baltic“ koncerno turėtus norus užvaldyti valstybę.

Belieka tik apgailestauti , kad pirmame žurnalo „Neliečiamieji“ numeryje, išleistame 400 tūkst. egzempliorių, valstiečiai nepaviešino „Snoro“ ir Ūkio bankų drąstiškų likvidavimo aplinkybių. Nepaviešino ir paskesnio tų bankų turto bei piniginių lėšų iš klientų sąskaitų išvogimo, kuris buvo įvykdytas konservatorių ir jų pasikviestų užsieniečių bankroto administratorių rankomis. Nors reikia pasakyti, kad vietiniai bankroto administratoriai kartu su visokio plauko konsultantais bei advokatų kompanijomis, taipogi gerokai pasipildė savo kišėnes, pavogdami ne mažiau, nei ankstesnieji.

„Snoro‘ banko atveju, matomai, valstiečiai nesiėmė savarankiškai nagrinėti.šio akivaizdaus konservatorių padaryto nusikaltimo, gal dėl to, kad šiuo metu Paryžiaus arbitražo teisme  yra prasidėjęs ieškinio už sužlugdytą banką nagrinėjimo teisinis procesas. Gal ir teisingai pasielgė valstiečiai, nes akivaizdu, jog konservatoriai visvien prieis liepto galą.

Nepalietė valstiečiai išleistame žurnale „Neliečiamieji“ ir ankstesnių konservatorių gaujos įvykdytų nusikaltimų. Kaip, pavyzdžiui, „Mažeikių naftos“ gayklos pardavimo už 1 litą amerikiečių kompanijai „Williams“. Kaip žinia, „Mažeikių naftos“ privatizavimui dirigavęs tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis prievartavo ministrų kabineto narius pasirašyti pažymas, kad privatizavimo sutartis atitinka Lietuvos įstatymus, nors tai buvo akivaizdi klastotė.

„Mažeikių naftos“ privatizavimo ir valdymo sutartyje buvo parašyta, kad „įmonės valdytojas niekaip neatsako už įmonei padarytą žalą“, kas prieštaravo LR įstatymams. Ir tik šios V.Lansdergio išprievartautos sutarties dėka  „Williams“ vardu prisidengusi šutvė sukčių išplovė iš „Mažeikių naftos“ įmonės kelis milijardus litų.

Aišku, grįžtant prie „Snoro“ banko reikalų, šiandien jau drąsiai galima teigti, kad ‚Snoras“– tai konservatorių partijos „šulų“ šimtmečio afera. Tai, sakyčiau, „Mažeikių nafta“ kvadratu. Tik ten dar niekuom nekaltiems gamyklos direktoriui G.Kiesui ir jo 25-mečiui sūnui galvas nupjovė.

„Snoro“ banko pagrindinių akcininkų ieškinys Paryžiaus arbitražo tribunole neleis Šimonytei pamiršti nusikaltimo

Konservatorių laukia Rusijos „Investuotojų teisių apsaugos užsienio šalyse fondo“, atstovaujančio „Snoro“ banko akcininkų interesus, paduoto prieš Lietuvą ieškinio nagrinėjimas Paryžiaus arbitražo Tribunole.

Atsakyti už neteisėtai nusavintas ir neatlygintas investicijas anksčiau ar vėliau vis viena reikės. O ta atsakomybės suma didžiulė. Galvoju, kad Šimonytė skaičiuoti moka. Tačiau aš vis dėlto jai priminsiu.

AB banko „Snoras“ įmonių grupės 100% rinkos kaina , į kurią taip pat įėjo Olandijos sportinių automobilių gamintojas „Spyker“, Švedijos automobilių gamykla SAAB, didžiausias privatus bankas „Latvijas Krajbanka“,  Latvijos skrydžių bendrovė „Air Baltic“, D.Britanijos pensijinis bankas „Pointon York Limited“, Anglijos futbolo klubas „Portsmouth FC“, Panamos bankas „Banko Trasatlantico“, Dominikos bankas „TrasAntlantic Limited“, Ukrainos bankas „Konversbank“, Lietuvos investicinis bankas „Finasta“, didžiausia šalyje žiniasklaidos grupė „Lietuvos rytas“ ir kiti aktyvai, nacionalizacijos metu buvo 2,5 mlrd. eurų. Pirminė ieškinio, paduoto į tarptautinio arbitražo teismą vertė – 1,1 mlrd. eurų.

Konservatorių partijos vedlė Šimonytė buvo viena iš pagrindinių Snoro banko sužlugdymo “režisierių”

Buvusi finansų ministrė I.Šimonytė suvaidino pagrindinį vaidmenį „Snoro“ banko sužlugdyme. Ji buvo ta svarbiausia figūra, į kurią konservatorių šulai rėmėsi ruošdami išankstinį banko sunaikinimo planą. Tuos kelis mėnesius kol Prezidentūra, Vyriausybė, Lietuvos bankas ir švedų bankų atstovai derino savo veiksmus, kaip iš rinkos eliminuoti pagrindinį skandinaviško kapitalo bankų konkurentą, –penktąjį pagal dydį šalies banką „Snorą“, valstybės pareigūnė Šimonytė tarp jų buvo aktyvi ryšininkė.

Reikia pasakyti, kad dar gerokai iki 2011 m. lapkričio 16 dienos „Snoro“ bankui lemtingų įvykių, Šimonytė kartu su premjero A.Kubiliaus patarėjais, ekonomikos ir finansų klausimais M.Majausku ir vidaus politikos klausimais V.Valentinavičiumi, nuolat vaikščiojo į Lietuvos banke  vykusius slaptus pasitarimus. Taip pat ten lankydavosi ir prezidentės D.Grybauskaitės  vyriausiasis patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais N.Udrėnas.

Beje, į tuos Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko organizuojamus slaptus pasitarimus, taip vadinamu „Snoro“ banko reorganizavimo klausimu, iš užsienio atvykdavo britų konsultantai – Saimonas Friklis su savo komanda. Atvykdavo ir  Generalinės prokuratūros atstovai.

Belieka konstatuoti, jog „Snorui“ nebuvo jokių šansų atsilaikyti prieš tą nusikalstamą susivienijimą, kuriame persipynė politiškai korumpuotos teisėsaugos, prezidentūros,  valdančiosios konservatorių partijos vadovų ir, bankroto administratorių, galimai, tarptautinės mafijos atstovų, interesai.

Šių faktų patvirtinimui paskaitykite ilgamečio Lietuvos banko, Apsaugos skyriaus viršininko Vytauto Petro Karsoko interviu, atspausdintą “Lietuvos ryto” dienraštyje  2014 m. gegužės 9 d. pavadinimu  “Prezidentės statytiniui įžūlumui nebuvo ribų”.

Skelbiant „Snoro“ banko bankrotą jokių skaičiavimų nebuvo, buvo tik noras pasidalinti pinigus

Skaitytojams noriu priminti, jog 2014 m. pradžioje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (pirmininkas Artūras Paulauskas)  kartu su  Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija, Seimo pavedimu irgi nagrinėjo AB banko Snoras žlugimo istorijos klausimus. Komisijai pavyko apklausti tris „Snoro“ nacionalizavimo ir bankroto istorijos dalyvius: buvusį Lietuvos banko valdybos narį Vaidievutį Ipolitą Geralavičių, buvusią „Snoro“ banko Teisės departamento direktorę Aušrą Ižičkienę ir tuometę finansų ministrę, o vėliau Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoją Ingridą Šimonytę.

Štai ką apie „Snoro banko bankrotą 2014 m. kovo 6 d. straipsnyje – „Snorą“ uždarę Lietuvos banko vadovai spruko į užsienį“ tada kalbėjo Seimo NSGK pirmininkas A.Paulauskas: „Prieš skelbiant Snoro  bankrotą, jokių skaičiavimų, kas brangiau, o kas pigiau, nebuvo pateikta“. „<…> teismui pateiktą Snoro banko balansą tesudarė keletas skaičių, surašytų ant vieno popieriaus lapo. Vargu ar didžiulio banko balansas gali tilpti į pusę puslapio“…  „<…> skelbti bankrotą buvo politinis sprendimas“.

Straipsnyje tvirtinama, jog pats laikinasis administratorius S.Friklis „Snoro“ banko bankroto nesiūlė: „Kaip žinome, priemonės priimtos 2011 m. lapkričio 16 d., kai buvo paskelbtas („Snorui“) moratoriumas, atvykęs laikinasis administratorius Saimonas Friklis (Simon Freakley) pateikė penkis scenarijus ir paskutinis iš jų buvo bankrotas, kurio jis nesiūlė“, – akcentavo A.Paulauskas.

Buvusi „Snoro“ Teisės departamento direktorė ir valdybos narė A.Ižičkienė taip pat patvirtino, kad S.Friklis laikėsi nuomonės, jog „Snoras“ yra mokus, likvidus ir po nacionalizavimo gali veikti kaip valstybinis komercinis bankas.

„Snoro“ banko bankrotą pasiūlė finansų ministrė Šimonytė

Drąsiai teigiu, ką tiksliai žinau: „Snoro“ banko bankrotą, be jokio ekonominio pagrindo,   pasiūlė tuometė finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Ji yra nusikaltelė.

Pati Šimonytė, be jokių atliktų skaičiavimų, įtikinėjo visuomenę, jog „Snoro“ bankrotas yra pats pigiausias variantas „susitvarkyti“ su „Snoru“, nors pats AB bankas „Snoras“ veikė stabiliai ir net nesiruošė mirti. Tai nebuvo natūrali banko mirtis. Snoras buvo ciniškai nužudytas Lietuvos valdžios. Ir tokiu drąstišku būdu skandinavų bankams buvo išvalyta rinka nuo konkurentų.

Tuos mano žodžius pilnumoje patvirtina Lietuvos banko valdybos narys (2004 m. – 2013 m.) Vaidievutis Ipolitas Geralavičius. Jis savo 2019 m. vasario 15 d. interviu „Kauno dienai teigė: „Svarbiausias dalykas, kad S.Freakley pirmoji rekomendacija nebuvo bankrotas. Pirmiausia buvo kalbama apie banko skaidymą į gerąjį ir blogąjį (tai, ir mano galva, būtų buvę geriau). Bankrotas buvo įrašytas gale, na, jei daugiau nieko nesugalvotume. Beje, girdėjau, kad kai S.Freakley buvo apklausiamas Londono teisme nagrinėjant bylą dėl A.Baranausko ir V.Antonovo repatriacijos į Lietuvą, jis išreiškė nuostabą, kad „Snoras” buvo ne išskaidytas, o paskelbtas jo bankrotas“.

O svarbiausia,  Lietuvos banko valdybos narys  V.I.Geralavičius tame interviu aiškiai patvirtina faktą, kad finansų ministrė Ingrida Šimonytė (ir tik ji) be jokių ekonominių skaičiavimų, asmeniškai liepė skelbti bankrotą bankui „Snoras“: „Įdomu tai, kad, gavus išsamias S.Freakley išvadas ir pasiūlymus, atėjo į Lietuvos banką finansų ministrė, labai energinga, su premjero patarėju Mykolu Majausku ir be jokių ceremonijų pareiškė: BANKROTAS, ir daugiau nieko. O kur tyrimai, kaip geriau, kur analizė? Be niekur nieko nuspręsta. Manau, kad Lietuvos bankas turėjo pats nuspręsti, ką daryti, bet čia jo nepriklausomumas buvo traktuojamas labai laisvai“.

Reikia būtina pažymėti ir tai, kad pats Vaidevutis Geralavičius tvirtino, jog jis nenorėjo balsuoti už „Snoro“ banko bankrotą, tačiau jį asmeniškai įkalbėjo  Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas. „Nubalsuota (LB valdybos posėdyje) buvo vienbalsiai, nors iš pradžių jis (V.Geralavičius) turėjo kitokią nuomonę. Bet po pokalbio su banko valdybos pirmininku Vitu Vasiliausku jis tą nuomonę pakeitė ir balsavo kaip visi“, – tokia tuomečio Lietuvos banko valdybos nario nuomonė buvo užrašyta „Respublikos“ leidinyje.

Šimonytė su Kubiliumi korumpuotų bankroto administratorių pagalba iš uždaryto „Snoro“ banko sugebėjo pavogti 1,2 milijardų eurų

Per jau praėjusius daugiau kaip 8 metus po AB banko „Snoras“ konservatoriško  „nacionalizavimo“, o po to, ir be jokių ekonominių skaičiavimų, jo subankrotinimo, yra išvogta apie pusė „Snoro“ banko turėto turto ir piniginių lėšų. Tai faktas, kurio šiandien niekas negali nuginčyti. Iš tų pinigų buvo finansuotos (ir tebefinansuojamos) visos konservatorių partijos rinkiminės kompanijos. Taip pat iš jų buvo mokama grynais „po stalu“ žiniasklaidai ir televizijai už partijos reklamą. Teko skaityti, kad dalis iš „Snoro“ banko sąskaitų pavogtų pinigų nukeliavo ir D.Grybauskaitės antrosios kadencijos prezidentiniams rinkimams. Manyčiau, nenusiskriaudė savęs ir pati I.Šimonytė, pernai kandidatuodama į šalies prezidentus.

Taigi, galima drąsiai konstatuoti, kad iš 2,4 milijardų eurų (8,2 mlrd. litų) „Snoro“ banko balanse buvusio turto, šiandien jau jo yra pavogta apie 1,2 milijardų eurų. To nebereikia net įrodinėti, tai byloja pastarųjų metų faktai.

Su didžiausiais nuostoliais banko kreditoriams, parduotas didžiausias šalyje teritorinis klientų aptarnavimo tinklas : 220 vnt. taupomuojų skyrių („snoriukų“) tinklas su visais bankomatais, filialų ir centrinės būstinės pastatai. Nuostolingai parduotos ir arti 100 vnt. banke turėtų transporto priemonių. Ir kiti, daugiau kaip 150 vnt. „Snoro“ bankui priklausiusių ar perimtų už paskolas nekilnojamojo turto objektų, taip pat buvo pusvelčiui išparduoti. Daugiausiai buvo pavogta parduodant,  prieš 3-is mėnesius iki to naujai įsteigtam ir tik 1 samdomą darbuotoją turinčiam UAB-ui, ypač daug pajamų bankui nešusį, virš milijardo eurų vertės pagrindinį „Snoro“ banko paskolų portfelį. Korupcinis buvo ir vėlesnis atskirai vykdytas banko rusiškųjų paskolų portfelio pardavimas. Už visai juokingai menką kainą buvo parduota nuo pat įsteigimo daugiau kaip dešimtmetį pelningai dirbusi viena didžiausių šalyje „Snoro lizingo“ dukterinė įmonė.

Didelė žala padaryta, pusvelčiui parduodant „Snorui“ priklausiusį ir šalyje bei užsienyje kelių šimtų milijonų eurų vertės investicinį turtą valdžiusį, lietuvišką banką „Finasta“. Atskirai, reikia pažymėti, kad latviškojo dukterinio banko „Latvijas Krajbanka“ turto pardavime išvis nebuvo sudalyvauta. Ten, pagal mūsų konservatorių vyriausybės priimtą korupcinį sprendimą, naudingą tik patiems latviams, “užmerkus akis“ buvo leista tą banką išgrobstyti vietiniams bankroto administratoriams. Būtina pasakyti, kad taip pat ženkli žala „Snoro“ banko kreditoriams buvo padaryta, pusvelčiui parduodant ir kitas „Snoro“ banko antrines įmones: „Snoras Media“, „Snoras Investment Management“, „Snoras Development“. Ir taip toliau. Galima vardinti be galo. Galų gale, reikia pažymėti, kad, iš 40-ties „Snoro“ bankui priklausiusių dukterinių įmonių, dauguma jų buvo paprasčiausiai išvogtos ir subankrotintos.

Taigi, konservatorių padaryti nuostoliai didžiuliai. Tiesiog milžiniški. Aišku, tuo pačiu, realiai reikia įvertinti ir tai, kokią dovaną savo mylimiems švedų bankams konservatoriai padarė, sužlugdydami pagrindinį jų konkurentą –„Snorą“. Iš tikrųjų, sunku realiai įvertinti visą tos konservatorių padarytos milžiniškos žalos mąstą, atnešusį sunkiai suvokiamus nuostolius tiek „Snoro“ banko akcininkams, tiek klientams, tiek ir visiems investuotojams bei valstybei. Tik mūsų prokurorų tai kažkodėl nei kiek niekada nedomino. Tur būt labai užsiėmę buvo, : medžiojo ar pirtyse maudėsi? O gal bylas klastojo?..

„Snoro“ banko turtas ir šiandien yra toliau išvagiamas

Kodėl visa aktuali informacija apie Lietuvos banko inicijuotą ir jau 9 metus vykstančią valstybinio nacionalizuoto „Snoro“ banko bankroto procedūrą nėra viešinama ir visuomenei neprieinami jokie duomenys? Šiandienai pirmasis ir paskutinis AB banko „Snoras“ kreditorių susirinkimas įvyko dar 2012 m. birželio 12 dieną, banko kreditorių komiteto ir jo pirmininkės A.Mažintienės ataskaitos iš viso neskelbiamos. Bankroto administratoriaus G.Adomonio paskutinė ataskaita kreditoriams paskelbta banko internetinėje svetainėje datuota 2018 m. gruodžio 31 d.? Ponai, kaip čia yra? Juk už lango jau 2020 metai baigiasi?

Ir čia nieko stebėtino. „Snoro“ banko kreditorių komiteto pirmininke tapusi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo fondas“ direktorė Aurelija Mažintienė yra Šimonytės žmogus. Būtina pažymėti, kad, iškart po Snorui lemtingų 2011  m. lapkričio 16 d. įvykių,  A.Mažintienę į “Indėlių ir investicijų draudimo fodo” direktorės pareigas, kaip sau lojalų žmogų (prieš tai atleidusi iš darbo jai neįtikusį buvusį ilgametį fondo direktorių R.Žilinską), paskyrė dar A.Kubiliaus vadovaujamos konservatorių vyriausybės finansų ministrė I.Šimonytė.

Taigi, AB banko „Snoras“ sužlugdymas ir jo tyčinis bankrotas tapo kontroliuojamas, taip sakant, išskirtinai savų. Taip „Snoro“ banko veiklai, vaizdžiai tariant, buvo padėtas taškas. Kaip pats tautos patriachas mėgsta sakyti.

Žiūrint į pastarųjų metų įvykius „Snoro“ istorijoje ir kartas nuo karto pasirodančius spaudoje skaldalingus straipsnius apie „Snoro“ banko administravimą, labiausiai stebina tai, jog A.Mažintienė, kartu būdama ir  VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo fondas“ direktore bei „Snoro“ banko kreditorių komiteto pirmininke, pasirodo tinka visiems, ir net po I.Šimonytės, buvusiems finansų ministrams. Tiko ji ir finansų ministrui R.Šadžiui, ir R.Budbergytei, ir dabartiniam finansų ministrui V.Šapokai tinka.

Kas gali paneigti, jog A.Mažintienė taip ilgai vadovaujanti  VĮ “Indėlių ir investicijų draudimo fondas”  bei jau 9-tus  metus (nežiūrint visų net viešai nuskambėjusių  didžiulių „Snoro“  istorijos skandalų), užima „Snoro“ banko kreditorių komiteto pirmininkė pareigas, galimai, taip yra tik todėl, jog ji sugeba gerai dalintis „otkatais“, gausiai gaunamais nuo banko turto sutartinio pardavimo pusvelčiui ir /ar/ piniginių lėšų išplovimo iš ‚Snoro“ klientų sąskaitų?!

Ne prastesnis banko turto išvogimo „specialistas“ yra ir dabartinis „Snoro“ banko bankroto administratorius Gintaras Adomonis. Dar iki tampant AB banko Snoras bankroto administratoriumi, G.Adomonis kartu su E.Sutkienės vadovaujama advokatų kontora „Tark Grunte Sutkiene“ (dabar „TGS Baltic“) kartu darbavosi vykdant bankroto procedūras Ūkio banke. Matomai, kai pritrūko, ką vogti šiame banke, perėjo papildomai darbuotis į „Snoro“ banką. Tačiau, reikia manyti, kad tokio paskyrimo („Snoro“ bankroto administratoriumi) G.Adomonis nebūtų pelnęs be tiesioginės Grybauskaitės statytinio, Lietuvos banko vadovo Vito Vasilausko ir prezidentūros buvusio patarėjo teisės klausimais Ernesto Rimšelio pagalbos ir jų asmeniško sudalyvavimo visoje šioje korupcinėje grandinėje, apimančioje net ir aukščiausią Lietuvos valdžios elitą.

„Tratinti“ banko „Snoras“ turtą dabartiniam bankroto administratoriui Adomoniui padėjo net buvęs prezidentės Grybauskaitės patarėjas teisės klausimais E.Rimšelis?

2014 m. liepą savo noru palikęs prezidentūrą patarėjas teisės klauisimais Ernestas Rimšelis netruko įsidarbinti advokatų kontoroje „Tark Grunte Sutkiene“ (dabar „TGS Baltic“). Į šią kompaniją po poros mėnesių, jau rugsėjį, advokatu dirbti perėjęs E.Rimšelis prezidentūroje dirbo nuo pat 2009 metų vidurio, kai D.Grybauskaitę išrinko prezidente pirmajai kadencijai iki 2014 m. liepos mėnesio. Sutapimas, ar ne (greičiau – ne!), tačiau jau po mėnesio ši kompanija laimėjo tenderį konkurse, kuriame „Snoro“ banko bankroto administratoriumi buvo paskirtas G. Adomonis. O advokatų kontora „Tark Grunte Sutkiene“ tapo „Snoro“ kreditorių komiteto  oficialiu konsultantu juridiniais klausimais. O dar po mėnesio  (nuo 2014 m. lapkričio mėn. pradžios) jie jau oficialiai kartu pradėjo ten darbuotis. Kaip auksčiau minėta, „Snoro“ banko kreditorių komitetui vadovauja  A.Mažintienė, kuri taip pat dirba VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo fondas“ vadovės pareigose.  Vertinant visa tai, ir pavadinti tai kitaip, – kaip politinė korupcija, – neišeina.

Taigi, nuo 2014 m. lapkričio 4 d. G.Adomonis kartu su šia advokatų kontora („Tark Grunte Sutkiene“) jau valdė milijardinį AB banko „Snoras“ turtą, ir kurį, nuo to meto, jie visi šauniai „tratina“, t.y. šį turtą, pusvečiui pardavinėdami „į kairę ir į dešinę“. O buvusio prezidentės D.Grybauskaitės patarėjo teisės klausimais E.Rimšelio tuo metu įsidarbinimas advokatų kontoroje „Tark Grunte Sutkiene“ aiškiai buvo su politinės korupcijos „kvapeliu“. Kaip greitai parodė tolimesni įvykiai, tai E.Rimšelis puikiai įsijungė į visą tą valdžios korupcinę grandinę, aktyviai prisidedančią prie AB banko „Snoras“ ir jo grupės įmonių turto išpardavimo pusvelčiui bei išvogimo.

Pats E.Rimšelis advokatų kontoroje „Tark Grunte Sutkiene“, kuri dalyvavo stambiuose „Snoro“ turto pardavimo sandoriuose, darbavosi iki to laikotarpio, kol buvo parduotas pats vertingiausias  AB banko „Snoras“ aktyvas – pagrindinis banko paskolų portfelis. Šis sandoris galutinai buvo užbaigtas 2015 m. gruodžio mėnesį, iškart po to, kai buvo gautas Konkurencijos tarybos leidimas. Būtinai reikia pažymėti, kad milijardo eurų vertės „Snoro“ banko pagrindinis paskolų portfelis buvo parduotas įmonei UAB „Baltijos kredito sprendimai“, kurioje oficialiai dirbo tik 1 samdomas darbuotojas, o vienintelis įmonės akcininkas užregistruotas Niderlanduose. Taigi, kas gali paneigti, kad E.Rimšelio užduotis ir buvo kontroliuoti tą esminį banko paskolų portfelių pardavimą, o, galimai, ir gautų „otkatų“ teisingą pasidalijimą.

Pardavus „Snoro“ banko pagrindinį  lietuviškų paskolų portfelį, E.Rimšelis  greitai paliko  advokatų  kontorą  „Tark Grunte Sutkiene“. O jau 2016 m. sausio 18 d. prezidentė  D.Grybauskaitė savo dekretu paskyrė Ernestą  Rimšelį Vilniaus apygardos teismo teisėju. Nieko nepridursi – puiki karjera!

Reikia dar pasakyti, kad 2019 m. lapkrityje jau naujasis šalies prezidentas G.Nausėda E.Rimšelį net Apeliacinio teismo teisėju paskyrė. Varnas varnui akies nekerta? Šiandien šis Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas vadovauja teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai rezonansinę sausio 13-osios bylą? Matomai, taip reikia.

Galima ir dar kartą drąsiai konstatuoti, kad AB banką Snoras užgrobė, sužlugdė ir po to ir išgrobstė konservatoriai su Kubiliumi ir Šimonyte priešakyje, V.Vasiliauskas ir dar daug daug lietuvių. Aišku, kad jiems padėjo atsikviesti užsieniečiai S.Friklis ir N.Cooperis, o dabar padeda ir G.Adomonis su savo UAB „Valnetas“ komanda. Tačiau sodinti į teisiamųjų suolą reikia banką sugriovusius ir paskubom užsieniečius žulikus pasamdžiusius Lietuvos pareigūnus. Jie galimai ir yra  didžiausi nusikaltėliai.

Esu tikras, kad didžiausia pinigų suma atiteko būtent  Lietuvos aferistams, o anie, užsieniečiai, gavo tik savo nemenką „otkatą“ už atliktą užduotį. Juk kaip šiandieną teigia liudininkai, užsieniečiai buvo atvykę tik vykdyti „projekto“, kurį su konservatorių partijos vadų ir jų patronės prezidentės D.Grybauskaitės palaiminimu asmeniškai suplanavo ir parengė jos statytinis V.Vasiliauskas ir dabartinė konservatorių partijos į Seimo rinkimus vedlė I.Šimonytė, veikdami kartu su Švedijos centrinio banko rekomenduotais specialistais.

„Snoras“ turėjo tiek turto, kad per beveik 9 metus jokie pasikviestieji iš užsienio frikliai, kuperiai ar vietiniai adomoniai, veikdami kartu su “įvairaus plauko” konsultantais bei advokatų kontoromis, net ir pusvelčiui pardavinėdami šį turtą, nesugebėjo viso to banko turto iki šiol  išparduoti. Taigi, 9-tus metus visi vagia, “pompuoja” pinigus “ į savo kišenes” iš, neva, “mirusio” „Snoro“ banko, o pinigai kaip nesibaigia, taip nesibaigia! Nieko sau bankrutavęs bankas!

Ar galima balsuoti ar net agituoti už TS–LKD partijos kandidatą, kurio veiksmuose esama blogybių?

Katalikų Bažnyčia neliepia katalikams vengti bet kokio dalyvavimo politikoje vien todėl, kad joje pilna neteisybės, godumo, ambicijų ir kitų blogybių. Bažnyčia moko, kad visą mūsų dalyvavimą politikoje turėtų motyvuoti, įkvėpti ir kreipti Bažnyčios socialinis mokymas, ypač socialinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimas. Balsavimas, kaip ir dalyvavimas kitose kokiose nors politinėse kampanijose, privalo savo galutiniu tikslu turėti šiuos aukštesnius, antgamtinius principus, būtent: kad visuomenėje būtų viešai pripažinti dešimt Dievo įsakymų ir vienos tikrosios Bažnyčios teisės. Ir visa tai turėtų būti ypač svarbu konservatorių partijai, kuri propoguoja krikščioniškasias vertybes.Tačiau kur jūs rasite tuos dešimt Dievo įsakymų TS–LKD partijos veikloje ir jos partiečių veiksmuose? Paskaitykite dar kartą viską čia aukščiau išdėstytą.

Tai, kaip galima rinkėjui, pripažįstančiam krikščioniškąsias vertybes, balsuoti uz TS-LKD partiją ir, pavyzdžiui, balsuoti už jos narius Šimonytę, Anušauską, Razmą, Šedbarą, Majauską ar Landsbergį, vėl pretenduojančius Į Seimą spalio 11-ąją? Balsuoti už tuos, kurie arba patys yra nusikaltėliai, užgrobę ir išvogę “Snoro” banką, arba kitaip aktyviai prisidėję prie šio nusikaltimo, pavyzdžiui, jį organizuodami ar net slėpdami? Juk septintas Dievo įsakymas sako: “Nevok”.

O jie visi, čia mano aukščiau išvardinti asmenys, yra konservatorių partijos, neva, deklaruojančios tikrasias krikščioniškasias vertybes, kaip jie ir  patys save vadina, elitas. Galima tik apgailestauti, tačiau šiandien jų pavardes vėl matome žmonių partijos, kurią į Seimo rinkimus veda naujoji vedlė (sakyčiau, viena didžiausių valstybės nusikaltėlių) Ingrida Šimonytė, sąrašo viršuje. Jie yra įrašyti, visi telpa, pirmajame žmonių partijos dvidešimtuke. Tipo moralūs partijos nariai, sąrašiniai, nuolat patenkantys pagal partijos sąrašą į Seimą bei ten amžinai sėdintys ir mums paprastiems žmonėms įstatymus kuriantys.

O jei ir pati konservatorių partijos dabartinė lyderė Šimonytė būtų sąžiningas ir geras žmogus, tikinti krikščionė, tikra Lietuvos patriotė, ji, mano manymu, nebūtų dalyvavusi nešvaraus, galimai korupcinio skolinimosi už beveik 10 proc. palūkanas istorijoje ir nusikalstamame „Snoro“ banko subankrotinime.

Nenorėčiau tikėti, jog tokia trumpa žmonių atmintis būtų, kad jie gali pabandyti vėl balsuoti už vagių konservatorių partiją, kuri ne tik „Snoro“ banką išvogė, bet ir Lietuvą švedų bankams brangiai praskolino? Jei kas pasiilgo guminių kulkų, pensijų ir atlyginimų mažinimo, pabandykit.

Tačiau, esu įsitikinęs, jog konservatoriams nebepadės net trys Šimonytės, nuo jų valdymo jau visi sotūs, o nuo jų smarvės, liaudiškai kalbant, net blakės dvesia. Tikiu, jog mūsų visuomenė per tuos 30 metų, praėjusius nuo valstybės nepriklausomybės atkūrimo, pilnai subrendo. Todėl reikia užmiršti šią bendruomenę, reikia Lietuvai žmonių, kurie dirba, o ne tie, kurie rėkia ir reikalauja aukų.