Olga Četverikova. Vilkas popiežiaus sutana

Su atėjimu į valdžią popiežius Pranciškus, vartodamas savo mėgstamą argumentą, kad bažnyčia turi būti ganytojiška, o ne susitelkti į kanonines normas ir tikėjimo mokymo aspektus, ėmė aktyviai „atnaujinti” dvasininkų tarnystės formas, pats rodydamas pavyzdį, kaip tai daryti. Tačiau, kaip šia proga pastebėjo kardinolas  Caffarra, „galvoti apie ganytojišką praktiką, nepagrįstą tikėjimo mokymu ir neįsišaknijusią jame — reiškia šią praktiką pagrįsti savivale. Bažnyčia, kreipianti menką dėmesį į mokymą, tampa ne labiau ganytojiška, bet labiau nemokšiška.”

Atsisakęs tradicinio bendravimo ir elgesio stiliaus, pontifikas galiausiai ėmė leisti sau ekstravagantiškiausius poelgius ir pasakymus, sukeliančius sąmyšį tikratikiams katalikams ir šokiruojančius netikinčius. Spauda jį pavadino „pačiu netipiškiausiu popiežiumi.” Jis lanko kunigus, atsisakiusius tarnystės dėl šeimos sukūrimo, kad pademonstruotų jiems savo „artumą ir meilę”.

Jis susitikinėja su vienalytėmis poromis, kaip kad atsitiko per jo kelionę į JAV 2015 rugsėjį, kada jis suteikė audienciją buvusiam mokiniui homoseksualui bei jo „partneriui” ir demonstratyviai prie visų MIP pasibučiavo su jais (prieš vizitą popiežius pats paskambino savo mokiniui, išreiškęs norą susitikti,  šis susitikimas aiškiai buvo skirtas publikai ir atrodė kaip simbolinis gestas. Lygiai taip atvirai, prieš kamerą, savo vizito į Siciliją metu jis įėjo į bažnyčią laikydamas už rankos italų kunigą Luigi Ciotti, žinomą kovotoją už iškrypėlių teises.

Žurnalistų akivaizdoje jis pabučiavo ranką kitam aršiam homoseksualizmo šalininkui —  kunigui Michele de Paoliui, švenčiant jo jubiliejų Šv. Mortos namuose. Pontifikas apkabino jį sakydamas „viskas įmanoma”, dėl ko jubiliatas buvo visiškai sutrikdytas. Jis yra vienas iš gėjų organizacijos, vadinamos Agedo Foggia, įkūrėjų (2010). Ši organizacija kovoja prieš katalikų mokymą apie šeimą ir santuoką.

Šį klausimą M. de Paoli aiškina remdamasis įprastais sodomitų argumentais: homoseksualumas nepasirenkamas, jis yra orientacija ir asmenybės tapatumo dalis, tai ne liga ir ne iškrypimas, taip kad homoseksualai gali palaikyti artimus tarpusavio santykius. Kadangi pontifiko susitikimas su tokiu veikėju sukėlė tam tikros tikinčiųjų dalies nuostabą, jie kreipėsi į Vatikano spaudos tarnybą prašydami paaiškinti įvykį, tačiau atsakymo nesulaukė.

Pranciškus skiria savo patarėjais liberalius arkivyskupus, pasisakančius už vienalyčių porų  santuokas. Jis daro vis radikalesnius pareiškimus dėl sodomitų palaikymo, kaip kad buvo 2016 m. birželį susitikime su žurnalistais. Komentuodamas kardinolo Marxo žodžius apie tai, kad bažnyčia turi atsiprašyti gėjų bendruomenės, jis pareiškė: „Mes turime atsiprašyti už daug ką ne tik gėjų. Mes turime ne paprastai atsiprašyti, bet paprašyti atleidimo. „Tų žmonių nevalia diskriminuoti, juos reikia gerbti ir ganytojiškai globoti. Galima teisti — ne dėl ideologinių priežasčių, bet dėl politinių — tam tikrą elgesį, užgaulų kitiems. Tačiau tai nesusiję su reikalo esme: jei kalbama apie tokių savybių turintį žmogų, kuris turi gerą valią ir ieško Dievo, kas mes tokie, kad teistume? Mes turime elgtis su juo pagal katekizmą”. Nenuostabu, kad popiežius nutylėjo  2016 m. rugpjūtį kardinolo Marxo adresu nuskambėjusią aštrią kritiką dėl seksualinės prievartos Triero vyskupijoje, kurią jis valdė 2001 — 2007 m.

Jo žodžiai ir elgesys tiek sužavėjo iškrypėlių bendruomenę, kad 2013 m. keturi amerikiečių žurnalai, žinomi savo palankumu dekadentiškai libertaristinei kultūrai, išrinko jį „metų žmogumi”. Iš pradžių tai padarė  žurnalas „Vanity Fair”,  kurio puslapiuose dainininkas sodomitas Eltonas Johnas pareiškė: „Pranciškus atskleidžia nuolankumo stebuklą epochoje, kurioje klesti puikybė. Tikiuosi, kad jo žinia pasieks žmones, esančius už visuomenės borto, pavyzdžiui, homoseksualus. Atrodo, šis popiežius nori grąžinti Bažnyčią prie senųjų Kristaus vertybių…” Kitas sodomitas, žinomas vokiečių kutiurjė Karlas Lagerfeldas savo ruožtu taip pat prisipažino, kad „labai myli naująjį popiežių, kuris turi  nuostabią išvaizdą ir didelį humoro jausmą”, prie to nepamiršęs pridurti, kad jis pats „nepripažįsta nei Bažnyčios, nei dangaus su pragaru”. Gruodį „2013 metų žmogumi” Pranciškų pripažino „Time” ir „The Advocate” — seniausias Amerikos leidinys, ginantis homoseksualų teises. Savo skaitytojams jis paaiškino, kad pontifiko pareiškimai suteikia daugiausiai vilties iš visų pareiškimų, kada nors pasakytų gėjų ir lesbiečių atžvilgiu”, ir kad jo dėka LGBT katalikai kupini vilties, jog atėjo permainų laikas”. Tokiu pat pavadinimu („Popiežius Pranciškus: laikai keičiasi”) buvo įdėtas straipsnis ir popžurnale „Rolling Stone” su jo nuotrauka ant viršelio.

Tokiu būdu tradicinių vertybių naikintojai iš pontifiko padarė permainų simbolį, atvirumo įsikūnijimą šiuolaikinės moralės atžvilgiu, kas tapo įžeidimu tikratikiams katalikams. Užtai „tolerantiški” vyskupai ir kunigai, panašūs į kardinolą Bagnasco, pasijuto daug laisviau.

2013 m. birželį Italijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas kardinolas Bagnasco pravedė iškilmingas  žinomo komunisto ir anarchisto, abortų šalininko ir kovotojo už homoseksualų reikalus kunigo Don Gallo laidotuves.

 

Jis sugiedojo iškilmingą laidotuvių giesmę ir leido dviem transseksualams (iš kurių vienas — Vladimiras Luxuria — pirmasis atviras deputatas transgenderis europinės šalies parlamente) palaikyti „LGBT bendrijos” ideologiją per „universalią maldą”, kuria jie pasinaudojo, kad  padėkotų Bagnasco už tai, jog jis leido jiems „pasijusti transgenderiniais kūriniais, mylimais ir trokštamais Dievo” (!). Po ko prelatas asmeniškai suteikė iškrypėliams komuniją. Vatikanas į tai nereagavo niekaip, ir tai nestebina, nes Don Gallo įgyvendino savo „ganytojišką misiją” visiškai nenubaustas, nesibaimindamas dėl kokių nors sankcijų iš hierarchų. […]

Progreso liudytoju platinant homoseksualizmo ideologiją ir genderizmo teoriją  tapo ir didžiausios Argentinos aukštosios mokyklos — jėzuitų įkurto Kordobos universiteto rektoriaus pareiškimai. Savo interviu 2013 rugpjūtį jis pasakė: „Jei Bažnyčia nori būti ženklu to, kad Dievas artimas visiems, ji pirmiausia neturi nieko išskirti. Ji turi įgyvendinti labai svarbias reformas: išsiskyrusieji turi gauti komuniją, homoseksualai, jeigu jie pastoviai gyvena su partneriais, taip pat turi teisę į komuniją. Mes sakome, kad moteris vaidina svarbų vaidmenį, tačiau mes  nesuteikiame joms teisės tapti kunigėmis”.

Šiais pavyzdžiais pasekė ir  kardinolas Schonbornas, Vienos arkivyskupas ir Austrijos primas, su džiaugsmu pasveikinęs savo „tautietės”  Conchitos Wurst pergalę „Eurovizijos” konkurse ir kreipęsis į Dievą su prašymu „palaiminti jos gyvenimą”. Niujorko arkivyskupas Kardinolas Dolanas su tokiu pat pasitenkinimo jausmu palaikė futbolininką homoseksualą, atvirai pripažinusį savo netradicinę orientaciją, pareiškęs: „Bravo! Džiaugiuosi dėl jo, telaimina jį Viešpats!” Generalinis Brazilijos katalikų vyskupų konferencijos sekretorius leido sau pareikšti: „Būtina vesti dialogą dėl vienalyčių porų teisės į bendrą gyvenimą. Jiems reikia įstatyminės apsaugos”. Šį pasiūlymą jis paaiškino tuo, kad bažnyčia nuolat keičiasi: „Ji jau nebe ta kaip anksčiau… Bažnyčia ieško atsakymų dabartyje… Bažnyčia visada stengiasi suprasti laiko ženklus”.

Pažymėtini ir vyskupo Nunzio Galantino, 2013 m. gruodį Pranciškaus  paskirto Italijos VK  generaliniu sekretoriumi, pareiškimai. Sakydamas jauniems italams pamokslą Pasaulinės jaunimo dienos proga, jis, iškreipdamas biblinį tekstą, pareiškė, jog Abraomas savo maldomis išgelbėjo Sodomą. Kitąkart, paklaustas,  ko jis palinkėtų Italijos bažnyčiai, atsakė: „Kalbėti be draudimų bet kokia tema, pavyzdžiui, apie vedusius kunigus, apie išsiskyrusiųjų ir homoseksualų komuniją”. Prie to jis pastebėjo, jog nesitapatina su tais, kurie „varsto rožinį stovėdami priešais ligonines, kuriose daromi abortai”.

Pontifiką iš pat pradžių išskyrė abejingumas liturgijai, nepagarba jos normoms, liturginio giedojimo atsisakymas. Jis pakeitė pamaldų tvarką, atsisakęs per Kristaus Kūno ir Kraujo šventę dalyvauti procesijoje su Švč. Sakramentu ir per visas pamaldas nesulenkė kelių. Užtai kojų plovimo ceremonijoje Didįjį Ketvirtadienį jis leido dalyvauti ne tik vyrams, bet ir moterims, tarp kurių buvo ir transseksualė. Faktiškai pamaldomis  jis pasinaudojo feminizmui platinti.

 

Jis šokiravo netgi labai kantrius tikinčiuosius, kai 2016 m. Didįjį Ketvirtadinį nuvyko švęsti mišių į migrantų centrą, kur dauguma buvo musulmonai, o ne krikščionys. Net pratusius prie multikultūrinių šou katalikus pribloškė vaizdas popiežiaus, laikančio mišias ant improvizuoto altoriaus priešais  nieko nesuprantančių žioplių minią, žiaumojančių kramtomąją gumą ir klausančių grotuvų, užsimetusių koją ant kojos ir filmuojančių jį brangiais telefonais.

Pranciškus leido suprasti, kad liturginė praktika patirs tolesnius keitimus. Jau 2013 spalį pontifikas atliko Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos valymą, apsupęs jos vadovą  kardinolą Sarah savais žmonėmis ir į jos sudėtį paskirdamas arkivyskupą Piero Marini, radikalaus liturgijos modernizavimo šalininką. Vėliau Pranciškaus patvarkymu buvo sudaryta komisija, kurios tikslas sugriauti, kaip rašo stebėtojai, „vieną iš pasipriešinimo atramų posusirinkiminiams liturgistams”, instrukciją „Liturgiam authenticam” 2001 m., nustačiusią lotyniškų liturginių tekstų vertimų į šiuolaikines kalbas kriterijus. Kai kas mano, jog su šios komisijos įsteigimu bus palaikomas pats radikaliausias liturginės kalbos modernizavimas, o pati instrukcija bus sunaikinta. […]

Kaip ganytojas Pranciškus apstulbino savo elgesiu Brazilijoje per Pasaulinę jaunimo dieną.

Čia jį sutiko milijonai tikinčiųjų, kuriems jis pliaže atlaikė įspūdingas mišias  su diskotekos elementais, dainomis ir šokiais. Jose dalyvavo ir vyskupai. Į jaunimą popiežius kreipėsi tokiais žodžiais: „Būkite revoliucionieriai. Aš kviečiu jus plaukti prieš srovę. Taip, aš prašau jus sukilti, sukilti prieš šią kultūrą, kuri vertina viską kaip laikinumą ir kuri mano, jog jūs negebate jausti atsakomybės”.

Negali nestebinti pasauliečių ir grubūs popiežiaus žodžiai, pavyzdžiui, pasakyti apie parapijiečius, jo požiūriu, su nepakankamu džiaugsmu dalyvaujančius liturgijoje: „Kokia šlykštybė — tie krikščionys perkreiptais veidais, nusiminę krikščionys. Šlykštybė, šlykštybė, šlykštybė. Jie iš esmės ne krikščioys. Jie laiko save tokiais, tačiau nėra tokie”, arba, feikinių naujienų stiliumi – „Žmonės turi liguistą potraukį koprofagijai”.
Pranciškaus pasisakymai per pamokslus, interviu ir pokalbiuose, jo mintys, išdėstytos jo knygose persmelkti doroviniu ir pasaulėžiūriniu reliatyvizmu ir netgi indiferentizmu, liudijančiais jo svetimumą katalikiškam tikėjimui. Štai kai kurie iš  jų.

Ateistų atžvilgiu jis „neturi prozelitiškų tikslų”, nes „prozelitizmas – tai pompastiška beprasmybė, kuri neturi jokios prasmės. Reikia mokėti pažinti vienas kitą, klausytis vienas kito ir kaupti žinias apie pasaulį”. „Kiekvienas žmogus turi savą supratimą, kas yra gėris ir blogis. Tegu seka gėrį taip, kaip pats jį supranta… Šito pakanka, kad gyventume geresniame pasaulyje.” Po šiais žodžiais pasirašytų bet kuris frankmasonas, dėl to ne atsitiktinai ateistinių pažiūrų žurnalistas Eugenio Scalfari, imdamas interviu iš pontifiko pareiškė, kad  „dar niekada Šv. Petro katedra neparodė tokio didelio atvirumo šiuolaikinei ir pasaulietinei kultūrai, tokio gilaus žvilgsnio į sąžinę ir jos laisvę”.

.”Žmonės, netikintys į Dievą, taip pat bus išgelbėti.” „Viešpats mus visus atpirko Kristaus krauju: visus, ne tik katalikus. Visus! Netgi ateistus”. „Man viltis slypi žmogaus asmenybėje, tame, kas yra jos širdyje. Aš tikiu  žmogumi. Aš nesakau, kad jis geras ar blogas, aš sakau, kad tikiu juo, jo asmenybės verte ir didingumu.”

„Bažnyčia ne prieš seksualinį auklėjimą. Asmeniškai aš manau, kad jis turi lydėti vaikus prisitaikydamas  kiekviename laikotarpyje.”

„Jei kunigas įsimyli, dera kitaip įvertinti jo pašaukimą ir keisti gyvenimą. Jis turi pasisakyti vyskupui, kad myli ir mesti kunigystę. Ir kas tada? O tada aš padėsiu surasti jam užsiėmimą”.

„Žinoma, šiame ieškojime ir susitikime su Dievu visada lieka nepasitikėjimo zona. Ji turi egzistuoti. Jeigu kas nors su visišku įsitikinimu sako, kad jis sutiko Dievą ir neturi nė menkiausios abejonės, vadinasi, kažkas ne taip… Mes visada surandame  tik proporcingą mums dievą… Tas, kuris šiandien ieško tik disciplinuotų sprendimų, kas perdėtai siekia doktrininio „patikimumo”, kas užsispyręs stengiasi grąžinti prarastą praeitį, to mąstymas yra statiškas ir neevoliucinis„. Nereikia galvoti, kad evangelinė žinia visada turi būti perduodama nustatytomis  ir nekintančiomis formulėmis arba tiksliais žodžiais, kurie išreiškia absoliučiai nekintamą turinį”.

„Pasaulis pasikeitė, ir Bažnyčia negali užsidaryti nusistovėjusioje dogmos interpretacijoje”; kad pasiektume tai, į ką Viešpats šaukia savo Bažnyčią, mes turime pajusti šiandienos žmonių „kvapą”, persismelkti jų džiaugsmu ir viltimi…” Mūsų  uždavinys nėra užsiimti prozelitizmu, bet įsiklausyti į poreikius, troškimus, prarastas iliuzijas, nusivylimus, viltis. Mes turime grąžinti viltį jaunimui, padėti seniems, atsigręžti į ateitį, platinti meilę… Mes turime atverti duris atstumtiesiems ir skelbti taiką”. „Pagarba žmogaus teisėms…, tarp kurių išsiskiria religinė ir minties laisvė, yra būtina šalies vystymosi  – socialinio ar ekonominio – sąlyga”. Kristus atėjo į pasaulį, kad išmoktų būti žmogumi, ir, būdamas žmogumi, eitų kartu su žmonėmis”. […]

Į klausimą apie kentėjimų prasmę jis atsakė: „Tai vienas iš tų klausimų, į kuriuos sunkiausia atsakyti. Į jį nėra atsakymo! Žymusis rusų rašytojas Dostojevskis uždavė sau tą patį klausimą: kodėl kenčia vaikai? Mes galime tik pakelti akis į dangų ir laukti atsakymų, kurių nerandame”. Moteris gali užduoti klausimą,  kurį vyras sunkiai supranta. Klausykite, ji šiandien  uždavė  vienintelį klausimą, į kurį nėra atsakymo… Svarbus visiems klausimas: kodėl kenčia vaikai?” Tokiu būdu, nepaaiškindamas blogio priežasties ir laikydamas jį beprasmišku, Pranciškus drauge daro Dievą atsakingą už vaikų kančias, žiaurų ir abejingą joms.

2013 m. kovą baigdamas susitikimą su užsienio žurnalistais Vatikane Pranciškus palaimino juos visiškai neįprastu būdu: „Atsižvelgdamas į tai, kad  daugelis iš jūsų nepriklauso Katalikų bažnyčiai, o kiti – netikintys, aš siunčiu šį palaiminimą iš visos širdies tylomis kiekvienam iš jūsų, gerbdamas kiekvieno sąžinę, tačiau žinodamas, kad kiekvienas iš jūsų yra Dievo sūnus”. Kitą kartą jis kreipėsi į visus su prašymu: „Tepalaimina jus Viešpats ir nepamirškite melstis už mane. O jei kas negali šito daryti dėl to, kad netiki arba dėl to, kad šito jam neleidžia jo sąžinė, tesiunčia man geras vibracijas!”

Viename iš savo pamokymų Šv. Mortos namuose Pranciškus pasakė, jog Viešpats išgelbėjo „visus žmones” Kristaus Krauju ir tokiu būdu jie tapo „Dievo vaikais – ne tik katalikai, bet ir visi, įskaitant ateistus”. „Dievo Sūnus įsikūnijo, kad žmonių širdyse pasėtų brolybės sėklą. Visi broliai ir visi Dievo vaikai”.

2015 m. lapkritį grįždamas iš kelionės po Afriką pontifikas davė interviu, kuriame pasisakė prieš fundamentalizmą,  pareikšdamas, jog jis linkęs kalbėti apie toleranciją, kad „visi kartu draugiškai gyventų”: „fundamentalizmas – tai liga, egzistuojanti visose religijose. Tarp katalikų mes taip pat turime tokių, kurie jaučiasi žiną absoliučią tiesą. Jie skleidžia blogį, ir mes turime su tuo kovoti”.

Viename iš interviu laikraštyje „La Republicca”, kalbėdamas apie tai, kaip jis supranta Dievą, pasakė: „Aš tikiu į Dievą, bet ne į katalikišką; katalikiškas Dievas neegzistuoja; egzistuoja Dievas. Ir aš tikiu į Jėzų Kristų, jo įsikūnijimą. Jėzus – mano mokytojas ir ganytojas, bet Dievas, Tėvas, Abba – tai šviesa ir Kūrėjas. Tai mano esybė. Jūs galvojate, kad mes labai atskirti?” „Aš manau, kad Dievas yra šviesa, apšviečianti tamsą net jeigu jos ir neišsklaido, ir kad šios dieviškos šviesos kibirkštis yra kiekviename iš mūsų… Tačiau transcendentiškumas lieka, kadangi toji šviesa, visa šviesa, kuri yra visuose, praneša kosmosą ir visas esybes, kurios tuo metu jame gyvena”. Toks Dievo supratimas sutampa su Teilhard’o de Chardino panteistiniu gnosticizmu, taip pat faktiškai pakartoja  pripažinto frankmasono ir Pranciškaus globėjo kardinolo Martini mintį: „Negalima daryti Dievo katalikišku. Dievas neturi ribų ir apibrėžimų, kuriuos mes nustatome”.

2015 m. gruodį, prieš paskelbiant Gailestingumo Metus, skirtus II Vatikano susirinkimo 50-mečiui, Pranciškus jį taip įvertino: „Bažnyčiai reikia, kad šis įvykis gyvuotų toliau. Nuo jo prasideda naujas etapas jos istorijoje. Susirinkimo tėvai, įkvėpti Dvasios,  gyvai pajuto, kad su mūsų epochos žmonėmis apie Dievą  reikia kalbėti suprantamesne kalba. Kai buvo sugriautos sienos, kurios ilgai laikė Bažnyčią tarsi citadelėje, atėjo laikas skelbti Evangeliją kitaip”. Popiežių Joną XXIII, sudaužiusį sienas, kausčiusias katalikų bažnyčią, Pranciškus kanonizavo, t.y. paskelbė šventuoju, 2014 m. balandžio 27 – tą pačią dieną, kaip ir Joną Paulių II, nuoseklų „susirinkimo tėvų” ardomojo darbo tęsėją. O vėliau, spalio 19, Pranciškus pagaliau pasiekė to, kad prie palaimintųjų būtų priskirtas ir Paulius VI. Savo pamoksle šia proga pontifikas pareiškė: „Žvelgdami į šį didį popiežių, šį drąsų krikščionį, šį nenuilstantį apaštalą, prieš Dievą mes galime pasakyti tik vieną žodį, paprastą ir nuoširdų: ačiū! Ačiū, brangus ir mylimas popiežiau Pauliau VI! Ačiū tau už  kuklų ir pranašišką meilės Kristui ir Bažnyčiai liudijimą!”

Viena iš charakteringų Pranciškaus „mokymo” bruožų tapo šventvagystė, kurią jis daro absoliučiai savivališkai aiškindamas Evangelijos tekstą. Viename iš savo pasisakymų jis pareiškė: „Kai Jėzus skundėsi „Dieve mano! Kodėl mane apleidai?” – ar jis piktžodžiavo? Čia yra paslaptis. Aš dažnai girdėjau klausiant žmones, išgyvenusius sunkias, skausmingas situacijas, pasijutusius vienišais ir apleistais : „Už ką? Už ką?” Jie sukildavo prieš Dievą. Ir aš jiems atsakydavau: „Melskitės ir toliau taip, kadangi tai irgi malda”. Nes kai Jėzus kalbėjo Tėvui „Kodėl tu mane apleidai?”, tai buvo būtent malda”. Tai yra, pagal Pranciškų,  kai  Kristus tokia malda kreipėsi į Dievą, jis  prieš Dievą sukilo.

Tuos pačius tuščius spėliojimus, neatitinkančius tradicinio Šv. Rašto aiškinimo,  matome ir Dievo Gimdytojos atžvilgiu. Viename iš savo pamokslų Pranciškus pareiškė, kad Švenčiausioji Mergelė Kryžiaus papėdėje po Kristaus mirties patyrė maištingus jausmus ir pamanė, jog Angelo pažadas Apreiškimo metu buvo melagingas ir kad ji buvo apgauta. Štai ką kalba Pranciškus: „Ji tylėjo, tačiau savo širdyje kiek žodžių kalbėjo Viešpačiui! Tą dieną Tu man sakei, kad jis taps didžiu; tu man sakei, kad duosi jam jo tėvo Dovydo sostą, kad jis karaliaus amžinai, o dabar aš matau čia! Mergelė buvo žmogiška! Ir, tikriausiai, jai norėjosi pasakyti: Melas! Aš buvau apgauta!”

Štai dar vienas Pranciškaus „aiškinimas”: „Bažnyčia ir Mergelė Marija – abi motinos; ką galima pasakyti apie Bažnyčią, galima pasakyti ir apie Mergelę Mariją, o ką sakome apie Mergelę Mariją, galima pasakyti ir apie Bažnyčią… Ar mes mylime Bažnyčią taip, kaip mylime savo motiną, gebėdami suprasti jos trūkumus? Visos motinos turi trūkumų, mes visi taip pat turime trūkumų, bet kai kalbame apie mūsų motinos trūkumus, mes jai atleidžiame, mes jas tokiu būdu mylime. Bažnyčia taip pat turi trūkumų: ar mes mylime ją kaip motiną, ar padedame jai būti gražesnei, tikresnei, panašesnei į Viešpatį?”

Pranciškus mėgsta pateikti laisvas Judo asmenybės interpretacijas, apie jį jis ne kartą atsiliepė su užuojauta ir gailesčiu, „Evangelijos pagal Judą” dvasia, tapusia populiaria nuo Benedikto XVI laikų. Viename savo pamoksle jis pareiškė: „Jis buvo vyskupu, vienu iš pirmųjų vyskupų, taip?

 

Paklydusi avelė. Vargšelė! Vargšelis šis brolis Judas, kaip pavadino jį don Mazzolari savo nuostabiame pamoksle: „Broli Judai, kas dedasi tavo širdyje?”

Kitą kartą, remdamasis tuo pačiu don Mazzolari ir  visiškai neteisingai aiškindamas kapitelio skulptūros reikšmę Šv. Marijos Magdalietės bazilikoje Vezlė mieste (Prancūzija), Pranciškus padaro tokią išvadą: „Iš vienos pusės ten  pavaizduotas pasismaugęs Judas…, iš kitos pusės – Jėzus Gerasis Ganytojas, Kuris neša jį ant pečių, neša su Savimi. Tai paslaptis. Tačiau šie žmonės, kurie viduramžiais aiškino katekizmą paveikslais, jie suprato Judo paslaptį. Ir don Primo Mazzolari pasakė gerą kalbą… Šis kunigas… gerai suprato Evangelijos logikos sudėtingumą. Tas, kuris labiausiai susitepė rankas – tai Jėzus. Jėzus susitepė labiausiai. Jis nebuvo „švarutėlis”, bet jis išėjo iš žmonių, buvo tarp žmonių ir priėmė žmones tokius, kokie jie buvo, o ne kokie turėtų būti”. Štai šitaip, kaip visada prisidengdamas žodžiu „paslaptis”, šį kartą susijusiu su „vargšeliu Judu”, palaikęs nežinomą figūrą Kristumi,  Pranciškus praeidamas vėl padarė šventvagystę. Komentuodamas šį „gailestingą” Judo paveikslo aiškinimą, vienas  iš katalikų tinklaraštininkų rašė: „Nereikėtų stebėtis, jei anksčiau ar vėliau Bergoglio pareikš abejonę ir dėl paties velnio: jis mums papasakos, kad galų gale ir velnias buvo geras ir kad Dievas atleis jam pagal   Origeno lūkesčius ir kainitų kliedesius”.

Pontifikas nesibjauri ir išgalvotomis, įžeidžiančiomis šventuosius istorijomis, kuriomis jis linksmina savo pašnekovus, – jų nepateiksime, kad neįžeistume tikinčiųjų jausmų. Bet verta priminti jo sensacingą pareiškimą, nuskambėjusį per pamokslą apie šventąjį Petrą, krikštijusį pagonis. Pamokslas  pasirodė besąs susijęs su  ateiviais. Tai  šokiravo tiek tikinčius, tiek netikinčius. „Šventasis Petras atvertė barbarus į Dievo tikėjimą, nepaisant to, kad tie nelabai gerai elgėsi su krikščionimis. Aš visiškai palaikau jo poelgį… Įsivaizduokite, kad rytoj pas mus atskrenda marsiečiai – žali ir didelėmis ausimis kaip vaikiškuose piešiniuose. Ir staiga vienas iš jų pareiškia: „Aš noriu krikštytis”. Ką tada daryti?” Pareiškęs, kad Biblija neigia tikinčiųjų diskriminaciją pagal kokius nors požymius, jis tęsė: „Kai Viešpats rodo mums kelią, nejaugi mes sakysim: „Ne, Dieve, tai neprotinga! Mes viską padarysim savaip”. Kas mes tokie, kad uždarytume prieš ką nors duris?” Kai Bergoglio komanda kada nors performuluos dogmą apie popiežiaus neklaidingumą, klausimo „Kas aš toks?” arba „Kas mes tokie?” jam daugiau nekils.

Kardinolas Kasperis tokios Pranciškaus „evangelizacijos” esmę taip aiškino: „Jo charizmai būdinga priimti kiekvieną žmogų. Jis gyvena dialogo paradigmoje, ir būtent šito mums ir trūko”; „Pranciškui Vatikanas yra ne paskyrimo punktas, bet siuntimo”‘; ekumenizmas šaknimis išauga iš jo teologinės pasaulėžiūros”; jis evangelistas ne konfesine, bet tiesiogine prasme;” jis – „pirmasis popiežius, kalbantis apie popiežiaus instituto pertvarkymą”; bažnyčiai būtina „gydyti gilias žaizdas tikru dialogu” ir „plauti kojas, o ne išplauti smegenis”.

Vis dėlto paprastų katalikų reakcija į šitą „evangelizaciją” pasirodė ne tokia entuziastinga. Vienas iš „Il Giornale” žurnalistų savo straipsnyje „Jubiliejiniai Veidmainystės  Metai”: Pranciškus kelia katalikams vis didesnį susierzinimą” šitaip aprašė situaciją: „Pranciškus peržengė tam tikrą ribą, sukeldamas tikrą pasipiktinimo audrą, kuri šįkart išėjo toli už paprastų tradicionalistų tinklaraščių ir kairiųjų laikraščių ribų…  Apie tai, kad Pranciškus kaip reikiant nusibodo netgi savo vakarykščiams garbintojams, liudija ir atsivėrusios tuštumos Šv. Petro aikštėje per velykinį kreipimąsi Urbi et orbi, nors paprastai tokiuose renginiuose priešais Vatikano baziliką obuoliui nėra kur nukristi, o Jubiliejiniais metais būtų buvę galima laukti rekordinio masių antplūdžio, o ne atvirkščiai.

Vatikano televizijos CTV operatoriai ir  „L’Osservatore Romano” fotografai jau seniai vengia rodyti anksčiau buvusius tokius populiarius panoraminius minios vaizdus iš viršaus, stropiai saugodami mitą apie Pranciškaus populiarumą… Pikti liežuviai jau pakrikštijo Pranciškaus paskelbtus Gailestingumo Metus  Veidmainystės Metais, ir netgi labai iškalbingų vyskupų bei kunigų didingos kalbos, protarpiais pasakomos apie gailestingumą bei apie popiežiaus Pranciškaus ganytojiškus talentus nepajėgia užglostyti augančio nepasitenkinimo ir susierzinimo tarp sveikai mąstančių tikinčiųjų”.

Vertinant Pranciškaus pasisakymus ir elgesį svarbu pažymėti, kad jis labai gerai supranta, ką jis daro ir kodėl tai daro. Jis nėra nemokša arba paviršutiniškas ir vidutiniškas intelektualas, neturintis patirties einant aukštas pareigas. Būdamas jėzuitu, jis gerai išstudijavo katalikišką doktriną, kas matyti iš to, kad visos jo erezijos ir melagingos idėjos remiasi  teisinga tradicinio mokymo padėtimi, dėl to neišmanančiam sunku suvokti iškraipymo esmę. Mes turime reikalą su gudriu ir klastingu krikščionybės priešu, kurio žodžiai ir poelgiai turi sąmoningą ardomąjį ir provokacinį charakterį ir nukreipti į krikščionybės išniekinimą bei sunaikinimą tų dvasinių ir dorovinių pradų, kurie dar liko tikratikių katalikų gyvenime.

Pats Pranciškus taip išdėstė savo misiją: „II Vatikano susirinkimas… nusprendė žvelgti į ateitį šiuolaikiškumo dvasia ir atsiverti šiuolaikinei kultūrai. Susirinkimo tėvai žinojo, kad šis atvirumas šiuolaikinei kultūrai yra religinio ekumenizmo ir dialogo su netikinčiaisiais sinonimas. Po jų šia kryptimi buvo mažai padaryta. Aš turiu kuklų ir karštą troškimą padaryti tai„. Iš tikrųjų, mes matome, kad Pranciškaus vedamas „dialogas” yra efektyvus tik nekrikščionių ir krikščionybės priešų atžvilgiu, tuo tarpu tiems, kurie bando kaip nors priešintis katalikų bažnyčios griovimui, neparodoma net užuominos į gailestį. Pranciškų erzina tradicinė moralė, dogmos, liturgija, kuriuos jis iškraipo, naudodamasis savo numylėtais metodais – išniekinimu, išjuokimu, skandalu ir profanacija, trikdydamas ir vesdamas į neviltį tikinčius katalikus. Kaip rašo tyrinėtojas Miles Christie, „žmogus, kuris piktžodžiauja ir sistemingai, atvirai bei meistriškai daro šventvagystes, giliai išstudijavęs katalikų mokymą, puikiai valdydamas žiniasklaidos erdvę, ciniškai naudodamasis ta moraline įtaka, kurią jam teikia jo milžiniškas religinės valdžios prestižas, toks žmogus,  sakyčiau, gali veikti tik tiesioginėje ir laisvai priimtoje tamsos kunigaikščio, šio pasaulio kunigaikščio, melo tėvo įtakoje…”

Anksčiau ar vėliau šis Pranciškaus ryšys su melo tėvu turėjo išeiti aikštėn, kas ir įvyko 2017 m. balandžio 4 per rytinį pamokslą Šv. Mortos viešbutyje. Pažymėtina, kad iš jo pašalinti labiausiai šokiruojantys pasakymai, bet jie yra  „L’Osservatore Romano” aprašyme, išspausdintame Vatikano saite ir išverstame „Laisvo katalikų laikraščio”. Kalbėdamas apie krikščionių požiūrį į kryžių ir kryžiaus ženklą, pontifikas susiejo Kristaus žodžius „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu” (Jn 8,28) su Mišių skaitiniu iš Sk 21, 4–9, kuriame pasakojama istorija apie varinį žaltį, Mozės padarytą dykumoje. Bausdamas izraelitus už  niurnėjimą ir netikėjimą,  Dievas pasiuntė jiems gyvates, kad juos geltų, tačiau Mozės prašomas ir pasigailėjęs, Dievas leido padirbdinti varinį žaltį, kad į jį pažvelgę, izraelitai pasveiktų. Paaiškinęs šią paralelę, Pranciškus prisiminė  vietą iš 2 Kor 5,21, kur apie Kristų kalbama: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė auka už nuodėmę, kad mes Jame taptume Dievo teisumu”. Tačiau jis pavartojo kitą šios frazės vertimą: „nepažinojusio nuodėmės pavertė nuodėme”. Pranciškus dar septynis kartus pavartojo frazę „tapo nuodėme” ir, naudodamasis naujatestamentine Kristaus „iškėlimo” ant kryžiaus analogija su varinio žalčio dykumoje iškėlimu, pareiškė, kad jei varinis žaltys gali būti gundytojo žalčio ir velnio simboliu, tai ir Kristus „priėmė nuodėmės tėvo išvaizdą ir tapo velniu”.

Vertė Nijolė Aleinikova