Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas skirti Antanui Kandrotui-Celofanui pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausmę nuplėšė paskutines manipuliacijų kaukes. Teismo nuosprendis už finansinius nusikaltimus ne tik teisiškai įvertino šio veikėjo veiklą, bet ir galutinai sugriovė jo kurtą „tautos gelbėtojo“ mitą. Paaiškėjo, kad skambios deklaracijos apie kovą už paprastus žmones tebuvo ciniškas dūmų uždanga, po kuria slėpėsi asmeniniai interesai, finansinis godumas ir paniška baimė prisiimti teisinę atsakomybę.
Visos ligšiolinės šio asmens pastangos burtis į politinius judėjimus ir kurti partijas turėjo vienintelį tikslą – gauti teisinį neliečiamumą. Šis planas patyrė visišką fiasko, kai nepavyko surinkti net minimalaus įstatymų reikalaujamo steigėjų skaičiaus. Tai tapo aiškiu signalu, kad aklo fanatizmo banga atsitrenkė į realybę. Didžioji dalis sekėjų, kurie tikėjosi sulaukti modernaus „Tado Blindos“, išvaduosiančio juos nuo visų gyvenimo problemų, liko prie suskilusios geldos. Pasyvus laukimas, kol radikalus lyderis viską padarys už juos, virto skaudžia pamoka apie tai, kas nutinka, kai savarankišką mąstymą žmonės iškeičia į aklą tikėjimą interneto rėksniu.
Kol ištikimiausia auditorija socialiniuose tinkluose liejo emocijas ir tikėjo politine revoliucija, užkulisiuose buvo vykdomas pragmatiškas ir iš anksto suplanuotas finansinis pasitraukimo planas. Agresyvi pseudo „kriptovaliutos“ – realios vertės neturinčių popierinių talonų – reklama tapo įrankiu pasipildyti asmenines kišenes. Patiklūs sekėjai, pirkę šiuos beverčius aktyvus po keliasdešimt ar kelis šimtus eurų, patys to nesuprasdami finansavo savo lyderio būsimą gyvenimą užsienyje. Tai nebuvo spontaniškas sprendimas, o sistemingas pasiruošimas bėgti, paliekant savo rėmėjus su tuščiomis viltimis ir nuostoliais.
Galutinis šios istorijos akordas – gėdingas pasitraukimas į Baltarusiją, pažeidžiant kardomąsias priemones. Kovingas feisbuko personažas akimirksniu transformavosi į paprastą bėglį, ieškantį prieglobsčio Baltarusijoje.
Tuo tarpu socialiniuose tinkluose likusi „sekta“ išgyvena visišką deorientaciją: virtualus vadovas dingo, o skambūs pažadai išgelbėti šalį liko tik archyviniuose vaizdo įrašuose. Šis atvejis įeis į Lietuvos visuomenės istoriją kaip chrestomatinis pavyzdys, rodantis, kad radikalus populizmas visada baigiasi asmenine išdavyste, o nukentėjusiaisiais visada lieka tie, kurie atsisakė mąstyti savo galva.
Galiausiai, liūdniausia šios dramos dalis yra ta, kad ši pamoka greičiausiai bus greitai pamiršta. Buvę Celofano gerbėjai, užuot pripažinę savo klaidą, netrukus ims ieškoti naujo „gelbėtojo“ ir vėl lips ant to paties grėblio. Visuomeninis pasyvumas ir nenoras investuoti laiko bei pastangų į savo žinias, kritinį mąstymą ar politinį raštingumą garantuoja, kad kita panašaus kalibro aferistų banga vėl ras savo auditoriją.
BV inf.
Saunuolis celofanas,palaikau ji,taip ir toliau.