Praėjusią savaitę Utenos rajone, Samanės kaime, nukritęs karinis dronas su sprogmenimis sukėlė ne tik vietos gyventojų išgąstį, bet ir stiprią politinę krizę Vilniuje. Tai jau antrasis toks incidentas per trumpą laiką – kovo mėnesį panašus objektas pasiekė Varėnos rajoną. Abiem atvejais šalies radarai objektų nefiksavo, o institucijos puolė skėsčioti rankomis. Visuomenė pagrįstai klausia: kodėl mūsų danguje žioji skylės ir kodėl už saugumą atsakingi pareigūnai vėl neranda kaltų?
Samanės kaime nukritęs dronas apnuogino skaudžią realybę – Lietuvos oro erdvės gynybos sistema, sukurta reaguoti į didelius konvencinius pavojus, yra visiškai akla prieš šiuolaikinius karo įrankius.
Kariuomenės vadovybė ir gynybos ekspertai aiškina, kad dabartiniai šalies radarai yra pritaikyti fiksuoti didelius, greitus ir aukštai skrendančius objektus, tokius kaip naikintuvai ar sparnuotosios raketos. Tuo tarpu maži, iš kompozitinių medžiagų pagaminti dronai, skrendantys žemame aukštyje tiesiai virš miškų viršūnių, radarų ekranuose tiesiog pranyksta tarp aplinkos „triukšmų“.
Padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad šie dronai, pirminiais duomenimis, yra Ukrainos gamybos. Jie nukrypsta nuo savo pirminių kursų virš Ukrainos ar Rusijos teritorijų dėl itin galingų Rusijos ir Baltarusijos pasienyje naudojamų radioelektroninės kovos sistemų. Sugadinus GPS signalą, dronai „paklysta“ ir pasroviui skrenda šimtus kilometrų, kol pasiekia Baltijos šalių teritoriją.
Didžiausią visuomenės ir opozicijos pasipiktinimą sukėlė ne pats techninis drono faktas, o valstybės institucijų reakcija. Šalyje prasidėjo klasikinis atsakomybės stūmimo žaidimas. Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) teigia tam tikrus vizualinius ar akustinius signalus fiksavusi, tačiau kariuomenės radarai tylėjo.
Prezidentūra, vadovaujama Gitano Nausėdos, skubiai sušaukė pasitarimus, o Vyriausybė inicijavo Nacionalinio saugumo komisijos posėdį. Prezidento vyriausiasis patarėjas Deividas Matulionis viešai pripažino tai, ką daugelis įtarė: Lietuvoje tiesiog nėra veikiančio algoritmo ir suderintos sistemos, kaip elgtis tokios infiltracijos atveju.
Nors praėjusiais metais Seimas priėmė įstatymų pataisas, leidžiančias kariuomenei ir pasieniečiams numušti dronus taikos metu, reali praktika rodo teisinį ir vadybinį vakuumą. Institucijos vis dar veikia fragmentuotai, o taikos meto biurokratija stabdo operatyvų sprendimų priėmimą. Kaltų nėra, nes atsakomybės ribos tarp Krašto apsaugos ministerijos (KAM) ir Vidaus reikalų ministerijos (VRM) išlieka miglotos.
Dar prieš šią krizę kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras atvirai paragino visuomenę „nuleisti lūkesčius“. Jo teigimu, 100 procentų apsaugoti kiekvieno Lietuvos kvadratinio metro nuo mažųjų dronų yra neįmanoma – tam prireiktų dešimčių milijardų eurų, kurių šalis neturi. Šiuo metu prioritetas teikiamas tik kritinės infrastruktūros objektų ir didžiųjų miestų apsaugai.
Kita sisteminė problema – vėluojantys specializuotų žemų dažnių radarų ir antidroninių sistemų pirkimai. Vyriausybė pripažįsta, kad viešųjų pirkimų procedūros ir tiekimo grandinių trikdžiai stipriai atsilieka nuo realaus grėsmių evoliucijos tempo. Kol biurokratai derina popierius, virš Lietuvos piliečių galvų nebaudžiami skraido sprogmenų prikrauti aparatai.
SN inf.