Patiko? Pasidalinkite!

Vakar autobuse šalia manęs atsisėdo užsienietė mergina. Ji paskambino kažkokiam vaikinui. Jis klausė. Man buvo keista, kad ji taip atvirai apie save kalbėjo autobuse. Kai sakau atvirai, turiu omenyje visiškai atvirai. Panašu, kad ji tiesiog nebegalėjo išlaikyti to, kas dėjosi viduje. Jai jau buvo dzin. O gal ji kaip tik norėjo būti išklausyta. Kad ją tiesiog kas nors išgirstų. Kad ir tylūs autobuso pakeleiviai. Ir aš jos už tai nekaltinu.
Ji sakė – „aš stengiuosi būti dėkinga už tai ką turiu“. Ji turėjo abi kojas. Abi rankas. Manau, gana sveiką kūną. „Bet nejaučiu džiaugsmo. Nesuprantu, kodėl. Dabar gyvenu miesto vidury tarp tiek daug žmonių, bet jaučiuosi tokia vieniša. Man atrodo, kad net giliausiam kaime gamtos apsupty gyvendama viena aš nesijausčiau tokia vieniša. Nesuprantu, kas su manimi ne taip“.
Iš jos sklido pasimetimas. Vienatvė. Sumišimas. Ji nejautė gyvenimo džiaugsmo. Praktiškai jokio. Tai yra labai baisus jausmas.
Man buvo gaila tos merginos. Ir tiesiog pagalvojau, kad kažkas yra labai ne taip. Ne, ne su ta mergina. Tai, ką ji patiria, yra mūsų visuomenės ir sistemos išsigimimo pasekmė. Kapitalizmo pasekmė. Žmonių susvetimėjimas. Skaitmenizacija. Virtualus pasaulis. Atitolimas žmogaus nuo žmogaus. Nebėra tikrumo. Nebėra nuoširdumo. Nebėra vertybių. Tikrų. Jos tik imituojamos. Dirbtinos. Viskas susipainioję. Viskas atvirkščiai nei turėtų būti. Ta mergina tiesiog tapo šitos sistemos auka. Jauni žmonės tapo šitos sistemos įkaitais. Ir jie galvoja, kad taip turi būti. Kad kažkas ne taip su jais.
NE.
Prašau, nepasiduokim tam. Išlikim žmonėmis. Išlikim tikri. Išlikim nuoširdūs. Išlikim žmogiški. Nepavirskim į metalinius robotus, vykdančius užduotis pagal užduotas formules. Būkim gyvi. Būkim žmonės…
Autorius: Eglė

Patiko? Pasidalinkite!