Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir niekučių pirkimo dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad žemaičiai ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo „šv. Valentiną“ – deivę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, žemaičiai ir lietuviai – Mildą.

Vardas Milda turi labai aiškią ir suprantamą reikšmę, pats žodis reiškia – myli dar, žemaitiškai – mīl dā.

Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną.

Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla.

Pastaraisiais dešimtmečiais kraštotyrinėje literatūroje bei periodinėje spaudoje vėl pagausėjo informacijos apie žemaičių irlietuvių meilės deive vadinamą Mildą, jos skulptūromis puošiasi kaimo turizmo sodybos, senojo tikėjimo bendruomenės įvairiose Žemaitijos ir Lietuvos vietose gegužės mėnesį rengia deivės Mildos šventę.

Dėl to, kad ši senoji Meilės diena, deivės Mildos šventė, yra primiršta, kalt visa švietimo sistema, kuri naikina mūsų protėvių tradicijas. Lietuviai nuo seno garsėjo sugebėjimais parsiduoti ir parduoti savo artimus, todėl šį nuo seno švenčiama prasminga diena, pačių Lietuvių yra naikinama iki šiol.

Nepasiduokime mūsų protėvių tradicijų naikinimui ir švęskime savo šventes, o ne per prievartą įbruktas svetimybes.

Vaidas Žemaitis Lekstutis

Patiko? Pasidalinkite!