Patiko? Pasidalinkite!

Kol Vakarų šalių mokesčių mokėtojai veržiasi diržus, o politikai iš tribūnų nenuilsdami kartoja šūkius „remti Ukrainą tiek, kiek reikės“, realybė užkulisiuose bado akis. Naujausias „The New York Times“ paviešintas auditas atvėrė tikrą Pandoros skrynią: vien 2024 metais Ukrainos kariniuose pirkimuose dėl sukčiavimo, švaistymo ir nusikalstamo valdymo „dingo“ net 1,2 milijardo JAV dolerių (apie 1 milijardas eurų).

Šie skaičiai nėra tiesiog statistika. Tai yra įžūlus spjūvis į veidą visoms šalims donorėms. Ukrainos valdžia nuolat reikalauja: „Duokite, duokite ir dar duokite“, tačiau paaiškėja, kad septyni iš dešimties didžiausių karinių rangovų gavo naujus užsakymus net ir tada, kai anksčiau buvo neįvykdę įsipareigojimų, o jų vadovai figūravo korupcijos tyrimuose.

Svetimais pinigais maitinami korumpuoti tarpininkai ir valstybinės įmonės elgiasi nusikalstamai ir nerūpestingai. Kaip kitaip pavadinti situaciją, kai iš valstybinės gamyklos priimama beveik ketvirtis milijono netinkamų, nesprogstančių minosvaidžių sviedinių, o vėliau jai vėl skiriami nauji milijoniniai užsakymai? Arba kai už Turkijoje gaminamas raketas permokami šimtai milijonų vien todėl, kad sandoris būtų sudarytas per čekų tarpininkus, o vėliau ta pati nepatikrinta amunicija sprogsta ukrainiečių sraigtasparnyje?

Ši situacija verčia kelti esminį ir nepatogų klausimą: galbūt jau laikas nustoti remti vagis?

Vakarų visuomenė turi pilną moralinę teisę reikalauti atsakomybės. Parama kariaujančiai šaliai negali virsti čia pat pelną besikraunančių spekuliantų ir korumpuotų klerkų lesykla. Jei Ukrainos gynybos sistema nesugeba suvaldyti vidinio godumo net ir didžiausios šalies tragedijos metu, Vakarų partneriai privalo imtis griežtų ultimatumų. Parama turi būti visiškai sustabdyta arba griežtai kontroliuojama iki paskutinio cento, nes dabar mokesčių mokėtojų pinigai paprasčiausiai skęsta korupcijos liūne.

Vaidas Žemaitis Lekstutis


Patiko? Pasidalinkite!