Pastaraisiais metais didieji maisto prekybos tinklai Lietuvoje skelbia apie augančias pajamas ir pelnus. Pavyzdžiui, vienas didžiausių mažmeninės prekybos tinklų Baltijos šalyse – „Maxima grupė“ – 2024 metais gavo apie 6,1 mlrd. eurų pajamų, o jos veiklos pelnas (EBITDA) siekė apie 455 mln. eurų. Tuo tarpu „Lidl Lietuva“ uždirbo beveik 15 mln. eurų grynojo pelno. Tai rodo, kad didieji prekybos tinklai veikia pelningai, nepaisant ekonominių iššūkių ar infliacijos poveikio.
Tačiau kartu su augančiais finansiniais rezultatais pirkėjai vis dažniau susiduria su kita tendencija – sparčiu savitarnos kasų plėtimu ir tradicinių kasų su kasininkais mažėjimu.
Vis daugiau prekybos centrų diegia savitarnos kasas, kurios leidžia pirkėjams patiems nuskenuoti prekes ir atsiskaityti. Oficialiai prekybos tinklai dažnai aiškina, kad tokia sistema suteikia daugiau patogumo ir leidžia klientams greičiau apsipirkti. Tačiau praktika rodo, kad realybėje žmogus prie kasos praleidžia daug daugiau laiko, nei įprastoje kasoje.
Ypač vakarais ar mažiau apkrautais laikotarpiais kai kuriose parduotuvėse dirba tik savitarnos kasos, o tradicinės kasos būna uždarytos. Tokiu atveju pirkėjai neturi realios galimybės pasirinkti – jie priversti naudotis savitarnos sistema, net jei to nenori arba jiems tai sukelia nepatogumų.
Savitarnos kasos leidžia prekybos tinklams sumažinti darbuotojų skaičių. Vienas darbuotojas gali prižiūrėti kelias savitarnos kasas, todėl mažėja kasininkų poreikis. Tai reiškia mažesnes darbo užmokesčio išlaidas, kurios gali didinti bendrovių pelningumą.
Kritikai teigia, kad tokiu būdu dalis darbo perkeliama patiems pirkėjams. Jie patys skenuoja prekes, tikrina kainas, sveria produktus ir atlieka atsiskaitymo procesą – tai yra funkcijos, kurias anksčiau atlikdavo kasininkai. Vis dėlto už šį papildomą laiką ir pastangas pirkėjai negauna jokio atlygio ar nuolaidos.
Prekybos tinklai anksčiau viešai deklaravo, kad savitarnos kasos bus tik papildoma alternatyva, o klientai galės rinktis tarp tradicinės kasos ir savitarnos. Tačiau dalis pirkėjų teigia, kad praktikoje šis pažadas ne visada išpildomas. Kai kuriose parduotuvėse tradicinės kasos dirba tik dalį laiko arba jų skaičius būna minimalus, todėl susidaro eilės, kurios netiesiogiai skatina rinktis savitarną.
Tai kelia diskusiją apie sąžiningumą ir vartotojų pasirinkimo teisę. Jei pirkėjas faktiškai neturi alternatyvos, galima teigti, kad pasirinkimas tampa formaliu, o ne realiu.
Vis dažniau viešojoje erdvėje pasigirsta siūlymų savitarnos kasose taikyti papildomas nuolaidas. Tokia idėja grindžiama argumentu, kad pirkėjas iš dalies atlieka kasininko darbą ir prisideda prie prekybos tinklo sąnaudų mažinimo.
Kai kuriuose pasaulio regionuose jau buvo svarstoma ar testuojama galimybė skatinti savitarnos naudojimą taikant lojalumo bonusus ar specialias akcijas. Tokia praktika galėtų būti suvokiama kaip kompromisas tarp verslo efektyvumo ir vartotojų interesų.
Dalis pirkėjų vertina savitarnos kasas kaip patogų ir greitą apsipirkimo būdą. Tačiau kita dalis – ypač vyresnio amžiaus žmonės ar technologijomis mažiau besinaudojantys klientai – jaučiasi priversti naudotis sistema, kuri jiems nėra patogi.
Ar sutiktumėte naudotis savitarnos kasomis, jeigu gautumėte papildomą nuolaidą?
BV inf.
