Lietuvos žemėlapyje yra vieta, kurią vadinti tiesiog „regionu“ būtų istoriškai neteisinga. Tai kraštas, kuris šimtmečius funkcionavo kaip valstybė, kuri turėjo savo įstatymus, savo simboliką, savo kariuomenę ir, svarbiausia, gamtišką pasaulėžiūrą. Žemaičiai – tai ne tik tarmė, tai gyvenimo būdas, reiškiantis laisvę, tvirtumą ir ištikimybę savo žemei.
Žemaitija niekada nebuvo lengvas grobis kryžiuočiams. Tai kraštas, kuris ilgiausiai Europoje saugojo gamtišką pasaulėžiūrą ir iki šiol dar nepasidavė. Net ir tapusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi, Žemaitija išlaikė ypatingą autonomiją – Žemaičių seniūnija turėjo privilegijuotą statusą, o jos bajorai patys rinkdavosi valdovus.
Karingumas buvo žemaičių kraujyje. Saulės ir Durbės mūšiai, kuriuose žemaičiai sutriuškino kryžiuočių riterių ordinus, įrodė, kad ši tauta yra nepalaužiama. Jų žemė nebuvo dovana – tai buvo tvirtovė, kurią jie gynė net tada, kai didieji Lietuvos politikai bandė juos „atiduoti“ už taikos sutartis.
Vienas ryškiausių žemaičių išskirtinumo įrodymų – jų religinis kelias. Nors oficialus Lietuvos krikštas įvyko 1387 metais, Žemaitija dar ketvirtį amžiaus liko ištikima seniesiems dievams ir savo miškų šventumui. Žemaičiai nebuvo tie, kuriuos būtų galima pakrikštyti „urmu“.
Tik po pergalės Žalgirio mūšyje prasidėjo lėtas ir sudėtingas Žemaitijos krikštas (1413–1417 m.), kuris vyko visiškai atskirai nuo likusios Lietuvos. 1417 metais įkurta savarankiška Žemaičių vyskupija su centru Medininkuose (Varniuose) įtvirtino regiono dvasinę nepriklausomybę. Net priimdami naują tikėjimą, žemaičiai tai darė kaip lygiaverčiai partneriai, o ne kaip užkariauta tauta. Tai paaiškina, kodėl čia krikščionybė iki šiol persipynusi su stipriomis gamtiška pasaulėžiūra.
„Žemaičių skundas“ (lot. Proposicio Samagitarum), kuris buvo perskaitytas 1416 m. vasario 13 d. Konstanco bažnytiniame suvažiavime. „Mes turime žmogišką prigimtį ir nesame kokie žvėrys, kuriuos būtų galima dovanoti, parduoti ar pirkti. Esame Dievo kūriniai, sukurti pagal Dievo paveikslą, kad gautume Dievo vaikų laisvę”.
Jei šiandien nuvažiuotumėte į giliausią Skuodo ar Telšių kaimą ir išgirstumėte tikrąją žemaičių šnektą, greičiausiai pasijustumėte kaip užsienyje. Tai ne šiaip tarmė – tai kalba, turinti savo gramatikos taisykles ir unikalų skambesį. Daugeliui lietuvių tikras žemaitiškas pasakojimas tampa neįveikiamu lingvistiniu barjeru. Ši kalba – tai kodas, jungiantis bendruomenę, ir dainos, kurios savo rūstumu bei gyliu atspindi karingą protėvių praeitį.
Žemaičių kultūra yra apčiuopiama per pojūčius. Jų tradicijos, tokios kaip šiurpą keliančios Užgavėnių kaukės, liudija apie nenumirusią pagonybę. Ant stalo žemaitis visada turės tai, ko kitur nerasi. Kastinis su karštomis bulvėmis, soti cibulynė ar žemaičių blynai – tai patiekalai, skirti pamaitinti karį ar sunkiai dirbantį žemdirbį.
Dažnai klausiama: ar ši karinga tauta neištirpo globaliame pasaulyje? Atsakymas slypi žemaičių akyse. Šiandien Žemaitija nebeturi savo sienų ar autonomijos. Yra dar žemaičių, kurie didžiuojasi savo kilme, kurie moko savo vaikus protėvių kalbos, rašto ir kuri, ištikus krizei, pirmieji parodo savo stiprybę.
Iš didžiosios karingos tautos liko svarbiausia – genetinis kodas. Nors oficialiuose dokumentuose jie – lietuviai, širdyje jie pirmiausia yra savo laukų, savo miškų ir savo senosios pasaulėžiūros šeimininkai. Žemaitija nėra praeitis, tai gyvas liudijimas, kad jokia jėga negali sunaikinti tautos, kuri nusprendė niekada nepasiduoti.
Kur dabar žemaičių karingumas