Dauguma mūsų gyvena taip, tarsi būtume pasirašę slaptą sutartį su laiku, tikėdami, kad mirtis yra tik tolima, teorinė galimybė, o ne neišvengiama tikrovė. Šis klaidingas amžinybės pojūtis leidžia mums pasinerti į pilką, bet saugią rutiną, kurioje gyvenimas iš mainų akto virsta paprasčiausiu egzistavimo administravimu. Mes įsisukame į ciklą, kuriame darbas tampa nebe saviraiška, o tik įrankiu, skirtu finansuoti nesibaigiantį vartojimą.
Šiame uždarame rate žmogus dirba ne tam, kad gyventų, o tam, kad galėtų pirkti. Pirkimas tampa savotiška terapija – trumpalaikiu apdovanojimu už valandas, praleistas darbuose, kurių dažnai nemėgstame. Kiekvienas naujas daiktas, kiekviena nauja paslauga sukuria iliuziją, kad mes judame į priekį, kad mūsų gyvenimas gerėja ir plečiasi. Tačiau iš tiesų mes tik kaupiame dekoracijas scenai, kurioje vis rečiau pasirodome patys. Mes perkame komfortą, tikėdamiesi juo užmaskuoti prasmės badą, tačiau patogumas nėra tas pats, kas gyvybingumas.
Didžiausia šios rutinos apgaulė yra jausmas, jog „tikrasis“ gyvenimas prasidės kažkada vėliau – kai bus uždirbta pakankamai, kai bus nupirktas didesnis būstas ar sulaukta pensijos. Kadangi pasąmonėje jaučiamės nemirtingi, leidžiame sau prabangą atidėlioti buvimą laimingais. Mes aukojame savo brangiausią turtą – laiką – tam, kad įsigytume daiktus, kurie sensta greičiau nei mes patys.
Galiausiai, kai šiame maratone mus pasitinka mirtis, ji dažniausiai užklumpa nepasiruošusius. Tik tada paaiškėja, kad visą tą laiką, kol mes pirkome priemones „geresniam gyvenimui“, pats gyvenimas tiesiog vyko pro šalį. Mirtis apnuogina tiesą: mes negyvenome, o tik ruošėmės gyventi. Ironiška, bet būtent mirties suvokimas ir jos artumo pripažinimas yra vienintelis vaistas, galintis išgydyti mus nuo rutinos miego. Tik supratę, kad neturime amžinybės, galime rasti drąsos nustoti pirkti pakaitalus ir pradėti iš tiesų kvėpuoti, jausti ir būti, kol dar nevėlu.
BV inf.