Šiuolaikinėje visuomenėje vis ryškiau matomas paradoksas: tie, kurie per visą savo gyvenimą nesugebėjo sukurti absoliučiai nieko apčiuopiamo ar vertingo, dažniausiai užima garsiausių kritikų ir moralinių teisėjų pozicijas. Tai žmonės, kurių biografijose nėra nei vieno pastatyto namo, nei vienos įgyvendintos verslo idėjos, nei vieno originalaus kūrinio ar net nuoširdaus pasiaukojimo bendram labui. Jų egzistencija primena sterilią laboratoriją, kurioje nevyksta jokie eksperimentai, o tik stebimos ir kritikuojamos svetimos klaidos.
Šis masinis pasyvumas nėra tiesiog sėkmės trūkumas – tai sąmoningas pasirinkimas gyventi saugų, bet visiškai tuščią gyvenimą, kuriame baimė suklysti yra didesnė už troškimą palikti pėdsaką.
Kūryba, bet kokia jos forma, reikalauja fundamentalios drąsos apnuoginti save ir pasakyti: „Aš tai padariau, ir tai gali nepavykti“. Tuo tarpu žmogus, kuris niekada nieko nesukūrė, slepiasi po kritiko kauke. Jis kritikuoja kitų pastangas ne todėl, kad žinotų, kaip padaryti geriau, bet todėl, kad svetimas veikimas jam kelia egzistencinį nerimą. Kiekviena kito sėkmė, kiekvienas pastatytas pamatas ar išleista knyga jam yra skaudus veidrodis, rodantis jo paties sąstingį. Vietoj to, kad šis skausmas taptų impulsu veikti, jis transformuojasi į tulžingą cinizmą. Taip atsiranda savotiška „nevykėlių aristokratija“, kuri didžiuojasi tuo, kad jie yra „aukščiau“ bandymų ir klaidų, nors iš tiesų jie tėra giliai įklimpę į savo pačių bejėgiškumą.
Šio reiškinio šaknys slypi gilioje atsakomybės baimėje. Sukurti vertę reiškia prisiimti atsakomybę už rezultatą, o kritikuoti reiškia išlikti nepažeidžiamam. Tokie asmenys tampa dvasiniais parazitais, kurie minta kitų energija, idėjomis ir pasiekimais, patys nepasiūlydami nieko, išskyrus ironišką pastebėjimą ar nuvertinimą.
Jie nesupranta, kad net ir prasčiausias kūrėjas yra šviesmečiais priekyje geriausio kritiko, nes kūrėjas dalyvauja gyvenimo procese, o kritikas tik stebi jį pro langą. Galiausiai, toks gyvenimo būdas nuveda į visišką užmarštį ir gilią depresiją.
Istorija neturi vietos tiems, kurie tik stovėjo nuošalyje ir aiškino, kodėl kitiems nepavyks. Ji priklauso tiems, kurie turėjo stuburą purvintis rankas, rizikuoti savo reputacija ir statyti kažką iš nieko, palikdami po savęs ne tuščius žodžius, o realius darbus, kurie išlieka net ir tada, kai kritikų balsai seniai nutyla.
BV inf.