Užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio pareiškimai apie Kaliningrado srities karinio potencialo neutralizavimą sukėlė tikrą politinę audrą. Nors galingiausi šalies politikai – nuo prezidento Gitano Nausėdos iki socialdemokratų lyderių – viešai kritikavo ministro retoriką kaip „nesėkmingą“ ar net „klaidą, padarytą ne vietoje ir ne laiku“, jokių realių pasekmių K. Budrys nesulaukė. Seimo pirmininkas Juozas Olekas ir toliau kartoja, kad ministras dirba „gana profesionaliai“. Kodėl valdantieji apsiriboja tik piršto pagrūmojimu ir nesiima griežtų veiksmų? Atsakymas slypi ne oficialiuose pranešimuose, o giliuose užkulisiniuose susitarimuose ir politiniame pragmatizme.
Esminė priežastis, kodėl K. Budrio kėdė nekliba, yra jo politinė kilmė. K. Budrys nėra karjeros politikas, užauginęs raumenis kurioje nors partijoje – į ministro postą jis atėjo tiesiai iš prezidento G. Nausėdos vyriausiojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigų. Formuojant Vyriausybę, užsienio reikalų ministro portfelis tapo pagrindine kompromiso kaina tarp valdančiųjų socialdemokratų ir prezidentūros. Konstitucija šalies vadovui suteikia išskirtines galias užsienio politikoje, todėl K. Budrio paskyrimas buvo G. Nausėdos sąlyga ir garantas, kad Daukanto aikštė kontroliuos šią sritį. Valdantieji puikiai supranta, kad bet koks bandymas versti K. Budrį būtų suprastas kaip tiesioginis karo paskelbimas prezidentui, o socialdemokratai ir jų partneriai šiuo metu mažiausiai nori veltis į varginantį institucinį konfliktą, kuris paralyžiuotų Vyriausybės darbą.
Užkulisiuose suveikė ir dar viena politinė schema – prezidentas pats perėmė iniciatyvą ir neutralizavo didžiausią kritikos bangą. G. Nausėda viešai pripažino savo globotinio klaidą, tačiau kartu nubrėžė raudoną liniją – ministras suklydo, bet jis lieka dirbti. Šis žingsnis atėmė politinius ginklus iš tų socialdemokratų ar opozicijos narių, kurie būtų norėję reikalauti ministro galvos, nes kai pats prezidentas viešai subara savo žmogų, kitiems politikams nebelieka erdvės eskaluoti situacijos – tolimesnis spaudimas reikštų tiesioginį nepasitikėjimo reiškimą pačiam šalies vadovui.
Kita pragmatiška priežastis, kodėl J. Olekas ir kiti koalicijos lyderiai gina ministrą, yra visiškas alternatyvų trūkumas. Užsienio reikalų ministro pozicija yra viena reprezentatyviausių valstybėje, reikalaujanti ne tik nepriekaištingo strateginio matymo, bet ir asmeninių ryšių Vašingtone bei Briuselyje, autoriteto tarp NATO partnerių ir puikaus diplomatinio pasiruošimo. Socialdemokratų partija šiuo metu neturi akivaizdaus, stipraus kandidato, kuris galėtų perimti šias pareigas be ilgų pasiruošimų, o net jei toks žmogus atsirastų, jį vėl reikėtų suderinti su prezidentu. Daukanto aikštė, praradusi savo tiesioginį atstovą, keltų itin aukštus reikalavimus ir blokuotų bet kurį jai neįtinkantį politiką, todėl naujo ministro paieškos galėtų virsti kelis mėnesius trunkančia politine krize.
Galutinis valdančiųjų sprendimas apsiriboti tik švelnia kritika rodo, kad Lietuvos užsienio politikoje stabilumas yra vertinamas labiau nei ideologinis principingumas. J. Oleko demonstruojamas atlaidumas K. Budriui yra ne kas kita, o pripažinimas, kad ši Vyriausybė yra susieta nematomais susitarimais su prezidentūra. Kol geopolitinė situation regione išlieka įtempta, valdantieji verčiau toleruos ministro klaidas, negu rizikuos sugriauti trapų galios balansą šalies viduje, nes K. Budrys lieka poste ne todėl, kad jo klaida buvo maža, o todėl, kad jo kaina politinėje rinkoje šiuo metu yra tiesiog per didelė.
Manau giliau yra. Jam iš Briuselio paloti liepia, o patys geručiai. Po to stebi reakciją į karo ketinimus prieš Rusiją.
….. neturejo ubagas vargo – nusipirko parsiuka