Klausimas „Kokia yra gyvenimo prasmė?“ tikriausiai yra toks pat senas kaip ir pati žmonija. Nuo antikos filosofų iki šiuolaikinių neuromokslininkų, kiekviena karta bando įminti šią paslaptį. Vieni prasmę tapatina su sėkme, kiti – su dvasine ramybe, tačiau tiesa yra ta, kad universalaus, visiems tinkančio atsakymo tiesiog nėra. Gyvenimo prasmė nėra kažkas, kas mus suranda; tai yra kažkas, ką mes sukuriame patys.
Ilgus šimtmečius egzistencinės paieškos buvo glaudžiai susijusios su religija arba griežtomis filosofinėmis kryptimis. Pavyzdžiui, egzistencializmo atstovai, tokie kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, teigė, kad žmogus gimsta be iš anksto nustatytos paskirties. Mes esame „pasmerkti būti laisvi“ ir privalome patys suteikti savo gyvenimui kryptį.
Psichologas ir Holokaustą išgyvenęs Viktoras Franklis savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“ įrodė, kad prasmės turėjimas yra pagrindinė žmogaus varomoji jėga. Anot jo, mes galime rasti prasmę trimis būdais: kurdami darbus ar atlikdami žygdarbius, patirdami kažką vertingo ir pasirinkdami savo požiūrį į neišvengiamą kančią. Net ir tamsiausiomis akimirkomis tikslas padeda mums išlikti.
Šiuolaikiniame, skubančiame pasaulyje mes dažnai ieškome prasmės dideliuose pasiekimuose: karjeroje, finansiniame stabilume ar visuomeniniame pripažinime. Tačiau psichologiniai tyrimai rodo, kad materialūs dalykai suteikia tik laikiną pasitenkinimą. Tikroji, ilgalaikė gyvenimo pilnatvė dažniausiai susideda iš paprastesnių, bet gilesnių elementų:
- Ryšys su kitais: Žmogus yra socialinė būtybė. Nuoširdūs santykiai su šeima, draugais ir bendruomene suteikia mūsų kasdienybei svorį. Padėdami kitiems, mes jaučiamės reikalingi.
- Saviraiška ir augimas: Mokymasis, naujų įgūdžių lavinimas ir kūryba leidžia mums realizuoti savo potencialą. Procesas dažnai yra svarbesnis už patį rezultatą.
- Buvimas „čia ir dabar“: Kartais prasmė nėra ateities tikslas. Ji pasislepia rytiniame arbatos puodelyje, saulėlydyje ar ramiame pasivaikščiojime. Gebėjimas vertinti esamą akimirką išlaisvina nuo nuolatinio nerimo.
Nereikia laukti, kol prasmė apsireikš pati. Ją galima aktyviai konstruoti kasdieniais pasirinkimais. Jei nežinote, nuo ko pradėti, paklauskite savęs: Kas man iš tiesų rūpi? Kas priverčia mane pamiršti laiko tėkmę? Kaip aš galiu prisidėti prie pasaulio gerovės?
Gyvenimo prasmė nėra galutinis taškas, kurį pasiekus galima sustoti. Tai yra dinamiškas procesas, kelionė, kuri keičiasi mums augant ir senstant. Jaunystėje prasmė gali būti pasaulio pažinimas, brandoje – šeimos puoselėjimas, o vyresniame amžiuje – sukauptos išminties perdavimas.
Galbūt didžioji gyvenimo paslaptis yra ta, kad gyvenimas neturi vienos universalios prasmės, kurią reikėtų iškasti kaip paslėptą lobį. Gyvenimas yra tuščia drobė, o prasmė yra tai, ką joje nutapome savo darbais, meile ir vertybėmis.
BV inf.