Vaikystėje, kai protas dar yra švarus kaip baltas popieriaus lapas, nėra prikimštas svetimų idėjų, postulatų ir visų kitų ideologinių teršalų – vaikui nerūpi politinių peštynių muilo operos lygmens įvykių serialai ir intrigos. Jis dar kol kas gyvena laimingesnį gyvenimą negu suaugusieji.

Kodėl „dar kol kas“ ir kas dažnai vyksta vėliau?

Vėliau į pasaulėžiūros formavimą palaipsniui integruojasi įvairios kalbančios galvos iš TV ekrano. Jos profesionaliai hipnotizuoja, auklėja kaip teisingai turėtum mąstyti, nurodo kas yra draugas ir įvardina kas yra tavo priešas. Netgi reguliariai ir rūpestingai perspėja kas ir iš kur turėtų pulti.

Deja tik visa esmė tame, kad šitiems sąžiningumą imituojantiems retransliuotojams iš tikrųjų rūpi ne objektyvios Tiesos skleidimas, o vienos ar kitos versijos pateikimas tam, kad suformuoti žiūrovo nuomonę, kuri yra palanki tuo metu veikiantiems geopolitiniams žaidėjams.

Priešo įvardijimas išorėje nukreipia dėmesį nuo tikrųjų vidinių priešų, kurie naikina savo šalį. Šiuo metu aprimusi nes jau matyt nėra veiksminga – brukiama rusofobiška paranoja, kad va jau tuoj tikrai užpuls, ruošiamės. Tik kažkodėl niekas nepuola ir net nesiruošia. O gal vis dėlto to puola, bet matyt kai tik pulkai priartėja prie sienos, dalis kareivių prisimena kad jiems žmonos pamiršo įsidėti sumuštinių ir visi kartu grįžta atgal.

Ir taip kiekvieną kartą – puola, puola, ir užpulti vis negali. Ir kas atsakys už tokią propagandinę dezinformaciją ir kiršinimą? Juk daugeliui į protus visa tai vis tiek nusėdo ir įsitvirtino.

Avinų valdymo modelis

Lengviausia manipuliuoti minia, kuri yra suskaldyta ir kuri yra nemąstanti. Kol vieni su kitais pešasi, kiti sau ramiai vykdo savo planus. Todėl ir kategoriškas kažkurios šalies, rasės, tautos idealizavimas arba peikimas tėra tik išorinio spektaklio iliuzinė apgaulė skirta dėmesio nukreipimui tam, kad esant reikalui skaldyti ir valdyti.

Kuriami stereotipai kaip „Amerika ar vakarai gėris, o Rusija ir rytai blogis“ arba atvirkščiai – tai naivumo, kvailumo ir fanatizmo spąstai. Egoistinis biesokratinis kapitalizmas, dvasinis išsigimimas, cinizmas ir melas tautybės neturi ir jis gali savaip reikštis tiek Amerikoje tiek ir Rusijoje.

Susiskirstymas yra visai kitame – tiek ten ir ten yra tamsioji ir šviesioji pusė – kur vienai rūpi tiesa, doroviniai principai ir geresnė ateitis, o kitai tik savo kišenės, valdžios troškimas ir įžūlus melas šiems savo tikslams siekti.

Pagal Biblijinę legendą, Dievas žmonių kalbas sumaišė tam, kad jie negalėtų tarpusavyje susikalbėti, suprasti vienas kito ir pabaigti statyti Babilono bokšto. Bet aš vis dėl to čia matau gilesnį sumanymą. Susiskaidymas į tautas – tai yra spąstai ir kliūtis, lygiai tokie pat kaip ir visos kitos šioje Žemėje esantieji spąstai ir kliūtys. Tik pavirs tai spąstais ar kliūtimi, priklausys nuo to, kaip tai bus įveikiama.

Nesąmoningiems tai bus spąstai – jie ieškos priešų arba kaltų išorėje, šaipysis, kovos ir pils purvą ant kitų tautų, kurios jų manymu yra ne tokios kokios turėtų būti pagal jų subjektyvų supratimą. O sąmoningiems tai bus kliūtis, kurią tinkamai įveikus gaus sau naudingą pamoką, po kurios taps dar labiau išmintingesni ir stipresni priduriant šią pamoką prie savo sielos patirties bagažo.

Pseudo tautiškumas – tai kitų tautų arba tautos menkinimas iškeliant savąją. Tai nacistinė ideologija vedanti link išsigimimo ir fašizmo. Tikrasis tautiškumas – tai savo šalies, savo šaknų ir savo protėvių gerbimas, tuo pačiu gerbiant ir priimant kitas tautas.

Tai bent minimaliai naudingas ir realus veikimas vardan tautos ir šalies, o ne patrauklus saldžialiežuviavimas vardan dėmesio ir reitingų, kuris vėliau virsta šlykščiu melu. Melas išgaruoja, o Tiesa ir naudingi darbai lieka.

Michail Kn

Patiko? Pasidalinkite!