Paskutiniu metu nemažai šnekama apie rinkimus į Seimą. Ir tai natūralu – nes rinkimai jau ant slenksčio. Taip pat normalu ir tai, kad vadinamųjų „nesistemininkų“ gretose diskutuojama: ar boikotuoti rinkimus, ar visgi eiti ir balsuoti. Ir, jei balsuoti – tai už ką? Ir šiame kontekste kaip vienas pagrindinių variantų pasireiškia VU profesoriaus Vytauto Radžvilo pirmininkaujamas „Nacionalinis susivienijimas“, kurį kai kurie laiko esant alternatyva vyraujančiai liberalistinei politikai. Bet ar tai – tikrai tikra alternatyva?..

Iš pirmo žvilgsnio daug kam atrodo, kad taip: gi Radžvilas ir jo kompanija pasisako prieš LGBT ir taip vadinamo multikultūralizmo propagandą, pakritikuoja jie ir ES; be to – jie kalba ir apie tai, kad šiai dienai yra ne viena, bet dvi Lietuvos, žodžiu, viena – „globali“, „europinė“, susikoncentravusi keliuose šalies didmiesčiuose ir prieinanti prie ES metamų pinigų, ir kita – „runkelių“, „marginalų“, susikoncentravusi provincijoje ir egzistuojanti tikrų tikriausiame skurde.

Anot „Nacionalinio susivienijimo“, šiai antrajai Lietuvai reikia susitelkti apie, atseit, „tautinius“ ir „katalikiškus“ principus, jų pagrindu sukurti „antrą Sąjūdį“ ir tuo būdu „susigrąžinti valstybę“; kaip kvietimo šiam susigrąžinimui šūkį jie siūlo tarpukario metais išėjusios antisemitinės Jono Noreikos (geriau žinomo „Generolo Vėtros“ slapyvardžiu) brošiūros pavadinimą: „Pakelk galvą, lietuvi!“

Ir nemažai ką tai patraukia: gi čia ir yra alternatyva vyraujančiai liberastijai. Ar bent jau taip atrodo. Būtent: atrodo, bet ne būtinai dar yra. Nes, kaip moko liaudies išmintis: ne viskas auksas, kas auksu žiba…

Kaip suprasti? Nejaugi ir čia – ne nesisteminė alternatyva, bet sisteminis „feikas“? Greičiau prieiti atsakymo į šį klausimą gali padėti viena, atrodytų, ne itin reikšminga, bet vis dėlto, nemažai išduodanti detalė: visai neseniai, jau vykstant oficialiai Seimo rinkiminei kampanijai, vienas iš „Nacionalinio susivienijimo“ veidų, V. Radžvilo mokinys ir, politine prasme, jo dvasinis sūnus, Vytautas Sinica, pasirodė aršių landsbergistų, Algio Ramanausko-„Greitai“ ir Audriaus Bačiulio vedamoje laidoje.

Akivaizdu, kad vedėjai – TS LKD, o atitinkamai, ir „elitinės“, „globaliosios“, žodžiu, buržujų, Lietuvos atstovai; pasekėjai to kupriuko muzikanto, anot kurio paprasta lietuvių liaudis – tai „runkeliai“ ir „šunauja“. Na, o jų svečias – V. Sinica – gi viso šito priešininkas…

Ir ką gi – ar įvyksta kokia žymesnė idėjinė „batalija“? Žodžiu, dvejų, iš esmės priešingų pusių susidūrimas? Nelabai: susidaro vaizdas, lyg idėjiniai broliai Ramanauskas su Bačiuliu „kažkodėl“ nusprendė Radžvilo „Nacionaliniam susivienijimui“ padaryti priešrinkiminę reklamą.

Tiktai kodėl – jei jau Radžvilas, Sinica ir kompanija tikrai siūlo tokią radikalią alternatyvą nusistovėjusiai politikai, jei jie ir yra toji, girdi, „tautinė“, „patriotinė“ nesisteminė opozicija? Argi jie tada neturėtų būti tiesiog mirtinais TS LKD priešais?

Gal ir turėtų būti ir, galbūt, paviršiumi tokiais atrodo – bet tikrovėje nėra. Dargi atvirkščiai: tarp jų yra labai daug bendro. Iš tiesų, esminis jų skirtumas yra toks: TS LKD skaito, kad Landsbergis su „Sąjūdžiu“ išlaisvino Lietuvą iš neva baisios „sovietų okupacijos“ priespaudos ir tuo būdu atvėrė kelią tikrų tikriausiai laisvei bei klestėjimui; tuo tarpu Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“, viena vertus, pripažįsta ir Sąjūdį, ir tariamus Landsbergio nuopelnus, bet mano, kad tiek „gerbiamasis“ profesorius, tiek patsai Sąjūdis, nukrypo nuo tikrojo – suprask, „tautinio“ – kelio, pasiduodami liberalistinei įtakai.

Bet ir vieni, ir kiti sutinka, kad Tarybų Sąjungos sunaikinimas, kad komunizmo sunaikinimas ir kapitalizmo įvedimas buvo geras dalykas. Dar daugiau: jie remia ir Lietuvos narystę NATO, ir ES, didžiausia grėsme laikydami Rusiją, o didžiausiu pasaulio geradėju – Jungtines Amerikos Valstijas.

Sakysite, kad tai – tik smulkmenos, kad, atseit, svarbiau yra tai, jog „Nacionalinis susivienijimas“ kelia opias socialines problemas ir, sakykime, net egzistencinius Lietuvos ir lietuvių tautos likimo klausimus? Jei taip, atsakysiu: jei manote, kad tai – tik smulkmenos – vadinasi, nesuprantate dalyko esmės ir, be to, kad nesuprantate nei tų egzistencinių klausimų, kuriuos galvojate, kad Radžvilas jums išaiškina.

Norint šią esmę suprasti, reikia įsisąmoninti: pirma – kad toji socialinė praraja, kurią šiai dienai turime tiek Lietuvoje, tiek apskritai Rytų Europoje, yra tiesioginis TSRS sunaikinimo, socializmo demontavimo ir kriminalinio („prichvatizacijų“, „otkatų“ ir t. t) kapitalizmo įvedimo rezultatas. Ir antra: kad būtent tokios, o ne kitokios, buvusios TSRS ir Varšuvos pakto valstybės buvo reikalingos ES „integracijai“ – ne kaip partnerės kažkokioje įsivaizduojamoje „demokratijoje“, bet tiesiog kaip pigios, bet darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Vakarų Europai šaltinis.

Ir jei čia bėda sueitų vien į tai, kad pas mus nėra to „tikrojo“, „normalaus“, žodžiu, nekriminalinio ir, be to, dar „socialinio“, kapitalizmo, koksai yra Vakaruose, tai atsakymas, žinoma, būtų tolimesnis „ėjimas į Vakarus“. Tiktai tikrovė – gerokai kartesnė…

Visų pirma – taip vadinamas „socialinis“ kapitalizmas Vakaruose ir laikėsi, ir laikosi ant neokolonializmo, žodžiu – ant trečio pasaulio šalių plėšimo. Iš tiesų, „auksinis milijardas“ egzistuoja, bet šio klubo vietos yra ribotos. Ir, be to – kiek galėjome, į jį jau įėjome. Tiksliau: į jį įėjo mūsų valdantieji sluoksniai bei jų tiesioginiai liokajai. Likusieji, žodžiu – „runkeliai“ (kaip ir čia, taip apskritai Rytų Europoje) liko už borto. Nes čia vietų skaičius – itin ribotas.

Visų antra – toji medžiaginė gerovė, tikslingai formuota XX amžiaus antroje pusėje, nuo 1990-ųjų pamažu, bet neišvengiamai nyksta, užleisdama kelią taip vadinamai neoliberalizmo darbotvarkei. Ir tai jaučiasi netgi valstybėse kaip Vokietija. Tačiau tai juk dėsninga: nes šis vartotojiškas „rojus“ buvo sukurtas kaip priemonė papirkti Vakarų Europos darbininkiją, kad tik ji nepasuktų Tarybų Sąjungos, žodžiu, socializmo, keliu. Bet jau 30 metų kaip nebėra TSRS, o, vadinasi, kaip nebėra ir grėsmės: tad kam dabar to kyšio ir reikia? Aišku, klausimas – retorinis.

Pagaliau, trečia: Vakarai, kaip patsai kapitalizmas, nors ir pats „tikriausias“, „normaliausias“, yra išsėmę savo pažangų istorinį potencialą – ir, nesant jokiai pasaulinei-istorinei alternatyvai (tokia buvo TSRS ir klasikinis komunizmas), tiesiog pūva. Ir puvimas „bazėje“, marksistiškai šnekant, neišengiamai atsiliepia ir „antstatui“: ir tiek LGBT, tiek kiti kultūriniai reiškiniai, su kuriais žada kovoti Radžvilas ir į jį panašūs, yra šio puvimo, sakyčiau, šio visiško dvasinio, idėjinio, žodžiu – prasminio – bankroto, išdavos.

Ir NATO karinis blokas, ir jo žygiai neva „demokratijai“ nešti (ar į Afganistaną, ar į Iraką, ar į Libiją, ar kitur – nėra skirtumo), ir panašiais šūkiais dangstomos „spalvotos revoliucijos“, tėra šių pūvančių Vakarų, galime sakyti, šio kapitalistinio mutanto, neokolojininės ekspansijos priemonės.

Ir, iš kitos pusės – turime Rusiją, kuri jau vien dėl turimo gyventojų skaičiaus neįeina ir negali įeiti į „auksinio milijardo“ klubą (išimtis: Rusijos padalijimo ir masinės depopuliacijos scenarijus). Ir tai, nepaisant šiame krašte gyvuojančio taip pat kaip ir pas mus kriminalinio kapitalizmo, verčia net jos valdančiuosius sluoksnius sudaryti nors kažkokią, kad ir netobuliausią, kad ir nenuosekliausią, bet vis dėlto atsvarą, JAV-NATO-ES hegemonijai.

Bet ar Rusija siūlo esminę alternatyvą? Ne, nesiūlo, nes alternatyva tegali būti pasaulinis projektas, kuris – nekapitalistinis. Ir šia prasme, alternatyva tegali būti naujas komunizmas, paremtas TSRS ir klasikinio komunizmo kritiniu permąstymu. Tai, kaip minėta, Rusijoje – tas pats kriminalinis kapitalizmas. Bet XXI amžiaus istorinė situacija tokia, kad Rusija arba sukurs tokią alternatyvą, arba pražus, patirdama kažką panašaus į Jugoslavijos scenarijų – tik gerokai stambesniu mastu.

Geroji žinia – kad Rusija turi reikiamus duomenis tokiai alternatyvai sukurti: tiek objektyvius (t. y. teritoriją, gamtinius išteklius, žmogiškąjį bei technologinį potencialą), tiek subjektyvius (t. y. tarybinį paveldą, kultūrą ir sociumo istorinę sąmonę).

Ir šia prasme, tikrai nesisteminė, tikrai esminė alternatyva esamai politikai, tegali būti prorusiška ir antivakarietiška. Į šitokį spektrą puikiausiai gali „įsipaišyti“ ir blaivesni, patologine rusofobija ir urviniu antitarybiškumu neužsikrėtę, neutraliteto siekį deklaruojantys nacionalistai kaip, pavyzdžiui, Rolandas Paulauskas. Bet tai – „minimum“. O „maksimum“ – aišku – turėtume kalbėti jau apie, sakykime, neotarybine, neokomunistine koncepcija paremtą judėjimą, kokį „Laiko esmės“ pavidalu Rusijoje kuria filosofas Sergejus Kurginianas.

Tačiau kam gi čia nukrypau į tokius, sakykime, „globalinio“ masto apmąstymus, kada straipsnio tema buvo Radžvilas ir jo vadovaujama „Nacionalinio susivienijimo“ partija? Tą padariau, kad tai galėtume pakontrastuoti su tuo, kaip mąsto ir veikia „Nacionalinis susivienijimas“ ir, atitinkamai – kieno interesus jis aptarnauja.

Taigi: apie jokią teigiamą opoziciją liberalizmui ir visoms jo „vertybėms“ negali būti nei kalbos, jei orientuojamasi kartu ir į kapitalizmą, ir į Vakarus. Tačiau Radžvilas ir Ko būtent tą ir daro: orientuojasi į kapitalizmą (nesvarbu, „socialinį“ ar kitokį) ir į Vakarus: ir ES, ir NATO jiems yra gerai, kaip – beje – gerai ir Ukrainos „maidanas“, ir fiasko patyręs bandymas nuversti Lukašenką Baltarusijoje. Žodžiu, šita kompanija uoliai remia JAV-NATO-ES liniją.

Be to, ne atsitiktinumas, kad „Nacionalinis susivienijimas“ kartu su konservatoriais Audroniumi Ažubaliu ir Laurynu Kasčiūnu puola ir Petro Cvirkos, ir kitus paminklus; siekia vadinamosios „istorinės politikos“, žodžiu – rusofobijos kurstymo ir tarybinio paveldo juodinimo valstybiniu mastu bei „vatnikų“, „komuniagų“ ir kitokių „eretikų“ persekiojimo – politikai. Ne atsitiktinumas ir tai, kad į šią darbotvarkę įeina tokių nacių kolaborantų kaip straipsnio pradžioje minėtasis „Generolas Vėtra“ išaukštinimas – iš tiesų, visame tame yra labai nuosekli logika…

Kokia logika? Ją matome, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje, kur eilę metų šeimininkauja dešinioji nacionalistinė vyriausybė. Remiama Jungtinių Valstijų ir kol kas parazituodama iš ES pinigų, ji Rytų Europoje formuoja antirusišką placdarmą.

Ir šio placdarmo idėja – vadinamasis „intermariumas“ – tai yra XX amžiaus pradžią siekiantis projektas su Vakarų pagalba atkurti Zečpospolitą, Lenkijos valdomą fašistinio tipo imperiją, kurioje ir Lietuva, ir Baltarusija, ir Ukraina geriausiu atveju tebūtų „Didžiosios Lenkijos“ vasalais. ES žlugimo atveju, esant reikiamam Amerikos palaikymui – toksai scenarijus visai tikėtinas.

Ir lenkų nacionalistai savo ketinimų net neslepia. Tame tarpe – teritorinių pretenzijų. O Radžvilo kompanijai jie – lenkų nacionalistai – ne šiaip tinka, bet yra skaitomi bene labiausiai sektinu idealu… Dar daugiau: viešai žinoma, kad iki „Nacionalinio susivienijimo“ įkūrimo, Radžvilo pasekėjai „Krikščioniškos kultūros instituto“ pavidalu iš Lenkijos yra gavę solidaus finansinio palaikymo.

Tokių faktų šviesoje V. Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“ atsiskleidžia ne kaip „nesisteminė opozicija“ (kuria galėtų būti – pabrėžiu – ir nebūtinai komunistinė, bet, pavyzdžiui, sveikai konservatyvi, nuosaikiai nacionalistinė, bet nuo rusofobijos ir urvinio antitarybiškumo laisva jėga), o tiesiog kaip eilinė amerikanofilų ir rusofobų partijėlė, skirta – kaip, sakykime, Naglio Puteikio užvaldytoji „Centro partija“ – nesisteminiam potencialui nukanalizuoti.

Ir vis dėlto – lyginant tą patį „Nacionalinį susivienijimą“ ar su Puteikio, ar su bet kuria kita panašaus idėjinio profilio politine organizacija – tenka pripažinti, kad V. Radžvilo partija yra neabejotinai rimčiausia. Ir šia prasme ji yra tikrai daugiau, nei kažkokia priešrinkiminė neolandsberginė landsbergistų torpeda.

Kaip, kodėl? Taip, kad kol dauguma „opozicionierių“ iš karto skuba į rinkimus, neturėdami nei aiškios idėjinės bazės, nei adekvačių kadrų, Radžvilas ir Ko dirbo – ne vienerius, ne dvejus ir net ne penkerius metus – išsidirbdami aiškią koncepciją, parengdami idėjiškai motyvuotus ir daugiau mažiau raštingus kadrus ir, žinoma, kurdami formos požiūriu visai solidų propagandos organą („Pro patria“ portalą). Ir šiandien jie turi rezultatą – nors ir ne didžiausią, nors ir ne masiškiausią, bet vis dėlto, realią politinę organizaciją.

Šiuo požiūriu – ir tiktai šiuo – iš „Nacionalinio susivienijimo“ reikėtų pasimokyti ir mums, žodžiu – tiems, kurie pretenduotume kurti tikrai nesisteminę, tikrai esminę (taigi: radikalią) opoziciją viešpataujančiam rusofobiniam, antitarybiniam liberalkonservatorių režimui. Aišku, tokių resursų (pavyzdžiui – „stogo“ akademiniame pasaulyje, platformų savo idėjoms skleisti iš profesorių kėdžių universitetuose ir pan.) kaip jie mes Lietuvoje neturime, bet tai nereiškia, kad negalime, ten kur reikia ir kur galima, veikti panašiai.

Iš tiesų galime ir, pasakyčiau – privalome. Nes nuo to priklausys ir mūsų šalies, ir, vadinasi, mūsų pačių, likimas. Taigi, būtent tokiam veikimui, tokiam darbui ir kviečiu visus, kurie, perskaitę šį straipsnį, ne tiktai suprato jo pagrindines tezes, bet – dar daugiau – pajuto, kad čia išdėstytos mintys jiems yra savos: netingėkite ir nebijokite – o vienykitės, nes tik jūs, šios nualintos lietuviškos žemės druska, ir galite sukurti tą tikrąją nesisteminę alternatyvą, kurios mums ir reikia.

Kristoferis Voiška

Patiko? Pasidalinkite!