Patiko? Pasidalinkite!

Rusofobija per pastarąjį laikotarpį tapo vyraujančiu Lietuvos valdžios politiniu, kaip dabar madinga sakyti, – trendu, savotiška nacionaline vertybine idėja. Deja, tokios yra amerikietiškai europietiškos mūsų šalies vertybės. Kokių tikslų siekiama šios politikos ir ideologijos pagalba? Jų keletas ir jie gana utilitarūs.

1. Pateisinti vykdomą visuomenės ir valstybės militarizavimą ir didėjančias karines išlaidas bei faktinį šalies kolonizavimą NATO bei transnacionalinio kapitalo struktūromis.

2. Nukreipti visuomenės dėmesį nuo blogėjančios socialinės-ekonominės, kultūrinės-dvasinės bei geopolitinės – demografinės šalies situacijos ir regresuojančios Lietuvos vietos Europoje bei pasaulyje.

3. Konsoliduoti ir mobilizuoti tautą bei reabilituoti buržuazinį smetoninės Lietuvos elitą ir jo smogiamąjį būrį – „miško brolius“ dėl jų kolaboravimo su naciais ir vakarų spectarnybomis prieškario, karo ir pokario laikais ir tuo pačiu slopinti antikapitalistines, atnimilitaristines ir arntiglobalistines nuotaikas visuomenėje.

4. Atgrasinti žmones, ypač jaunimą, nuo bet kokios alternatyvos dabartiniam politiniam kursui paieškos bei užsidirbti papildomus dividendus ir finansavimą iš galingesnių geopolitinių žaidėjų pusės, paverčiant šalį „buferine zona“.

5. Užkonservuoti kaip galima ilgesniam laikui (geriausiai „amžiams“) dabartinio šalies elito socialinę padėtį bei turimus interesus ir privilegijas, susijusias su kapitalistiniu kosmopolitiniu santvarkiniu visuomeninio vystymosi modeliu.

Šie, bei kiti smulkesni rusofobiškos politikos tikslai matomi, kaip sakoma, „plika akimi“ ir jokių specifinių analitinių gebėjimų jų matymas nereikalauja. Šiek tiek sunkiau pastebėti kai kuriuos naujus momentus šioje vietoje. Šiandien akivaizdžiai perteklinė valdžios rusofobija pasiekė tokią koncentracijos ribą, kad aukščiau įvardinti jos tikslai vis ryškiau atveria savo išvirkštinę pusę, pradeda veikti priešingos pokyčių tendencijos.

Propagandistinis siekis pateisinti šalies militarizavimą ir karines išlaidas vis dažniau apnuogina nemalonią tiesą: kuo daugiau šalis militarizuojama, tuo mažiau ji saugi. Karinėmis priemonėmis įmanoma užtikrinti tik didesnį valdžios institucijų saugumą, kai tuo tarpu grėsmės civiliams gyventojams tampa tik didesnės. Militarizuotos pafrontės valstybės pirmosios ir sudega karo ugnyje.

Bandymai nukreipti dėmesį nuo realių, ypač socialinių, šalies problemų, jei tokie bandymai dar ir duoda palyginti apčiuopiamą efektą, ženkliai susilpnina valstybės institucijų motyvaciją jas spręsti. Jeigu niekas iš vidaus nespaudžia tas problemas spręsti, niekas nieko ir nedarys. Nusigyventa jau iki to, kad ES struktūros daugiau spaudžia mūsų valdžią kažką daryti šalies gyventojų labui, nei patys gyventojai. Formuojasi tipiškas protektoratinės ir kolonijinės visuomenės mentalitetas. Faktiškai ir protestuoti nebeliko kam – aktyviausia ir pasionariškiausia visuomenės dalis emigravo, daugumoje liko pensininkai ir depolitizuotas „ofisų planktonas“, integruoti į sistemą medikai ir mokytojai bei įvairios asocijuotos „mažumos“. Visos organizacinės galimo protestinio pasipriešinimo struktūros sugriautos, oficiozinių propagandistų pastangomis diskredituoti visi galimi opozicijos lyderiai.

Kaip sakė buvusi prezidentė savo metinėje kalboje Seime: „Žiniasklaida – tai mūsų ginklas“…

Kam spręsti realias žmonių problemas, jeigu jos netrukdo valdininkams ir politikams ramiai ir sočiai gyventi? Jiems trukdo tik jų pačių gobšumas, kvailumas ir nepamatuotos ambicijos. Būtent tai ir kelia didžiausią grėsmę jų interesams ir privilegijoms. Jie dažnai peržengia „raudoną liniją“ ir paprasčiausiai „sudega“ tarpusavio rietenų ir konkurencijos lauže, bet karts nuo karto ir vėl prisikelia iš pelenų naujam gyvenimui kaip kokie mitologiniai „feniksai“. Deja, visa tai klampina juos į amžino dvasinio disbalanso ir egzistencinio nerimo būseną.

Koloboravimo su naciais reabilitavimas tampa vis didesne pačių „miško brolių“ ir juos šefuojančio valdančio elito diskreditavimu, ypač kai atskleidžiami nauji jų „žygdarbių“ dokumentuoti faktai ir ypač po to, kai Prancūzijos ir Vengrijos vadovai pripažino savo valstybių atsakomybę ir pasmerkė koloboracionistinių jų vyriausybių dalyvavimą Holokauste. Šiame kontekste Ambrazevičiaus – Škirpos laikinosios vyriausybės bei birželio „sukilimo“ garbinimas visiškai iškrenta iš istorinio ir politinio Senosios Europos konteksto. Tokiu būdu, ši politika skaldo ne tik Lietuvą, bet ir Europą.

Žmonių atgrasinimas nuo alternatyvos paieškų išvis juos atgrasina nuo dabartinės politikos. Jie balsuoja „kojomis“, bėga iš Lietuvos, kviečiasi į pagalbą naujus „gelbėtojus“ bei koneveikia valdžios institucijas ir pačią valstybę. Lygiagrečiai radikalizuojama, fanatizuojama ir fašistuojama jos jaunųjų garbintojų ir šlovintojų grupė, kurios politinės kultūros lygis ir bendras išprusimas žemiau elementarios tolerancijos ir padorumo „plintuso“.

Demokratija tampa vienpusio judėjimo magistrale, o žodžio laisvė – žaidimu į vienus vartus. Žūtbūtinis siekis išsaugoti savo interesus ir privilegijas užkrečia mūsų elitą įvairiausių fobijų virusais. Jis praranda blaivaus ir racionalaus mąstymo dovaną. Baimės dėl savo praeities ir ateities bei postų, slaptų pažymų ir įtartinų ryšių šešėliai, pasiklausymų ir kompromato nutekėjimo pavojai kabo kaip Damoklo kardas virš mūsų politikų galvų. Šizofrenija viską išsaugoti transformuojasi į visko praradimo paranoją. Jiems visą laiką atrodo, kad jų likimas kabo ant plauko ir jis bet kuriuo momentu gali nutrūkti arba atsitiktinai, arba kažkam paliepus.Visa tai formuoja netikrą, dviprasmišką ir mistišką valdžios atmosferą, kuri diktuoja ir atitinkamus sprendimus. Politika tapo mūsuose pavojingiausia profesija.

Su kaimynais (Rusija ir Baltarusija) vienaip ar kitaip tenka bendrauti, bet kadangi tai oficialūs priešai – neišvengiamai militarizuojasi ir politikų asmeninė sąmonė. Politikai nuolat kariauja ir „šaudo“ ne tik į „priešus“, bet ir į savus. Išsaugoti savo turtus ir interesus jie bando statydami įvairias sienas bei tvoras, aptverdami jomis ir savo valstybę, ir savo „fazendas“. Ir viena, ir kita – jų privati valda.

Dabartinėje dirbtinai sukurtoje oficiozinėje informacinėje-politinėje erdvėje alternatyvaus šalies vystymosi variantų ne tik neįmanoma viešai svarstyti bei aptarinėti, jų ir nesimato. Kitaminčių persekiojimas bei slopinimas – tai tiesioginė vyraujančios rusofobijos sudėtinė dalis ir tąsa. Šioje vietoje V. Radžvilo ir jo tautinės ideologijos šalininkų konstatavimas, neva, „Lietuvoje gausėja atvejų, kai piliečiai įvairiais būdais persekiojami dėl savo „neteisingų pažiūrų“ – tai dėsninga istorijos ironija, nes kai per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo persekiojami, įvairiais būdais „presuojami“ ir sodinami į kalėjimą kairieji socialistinės ir komunistinės opozicijos aktyvistai, dabartiniai „represantai“ tylėjo arba net tyliai palaikė valdžios veiksmus. Dabar gi, kai represinė karuselė palietė ir juos pačius, staigiai praregėjo ir prabilo. Tai, deja, netrukdo jiems dalyvauti bendrame oficiozinių rusofobų chore.

Taigi, rusofobija iš konsoliduojančio ir mobilizuojančio tautą ideologinio įrankio tampa valstybę griaunančiu ir demokratiją niokojančiu politiniu meinstrymu, atitrūkusiu nuo liaudies interesų elito iliuziniu savisaugos instrumentu. Yra tiesioginis ryšys tarp 2-jų faktų: Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal rusofobijos laipsnį ir ir tuo pačiu užima paskutiniąsias pozicijas pagal visus socialinius vystymosi rodiklius. Situacijoje, kai keičiasi visa geopolitinės lyderystės struktūra, o kapitalistinė globalizacija susidūrė su gilia sistemine krize, galima teigti, kad rusofobiška Lietuva – tai Lietuva be ateities.

Iniciatyvinė bendruomenė


Patiko? Pasidalinkite!