Kino, teatro ir televizijos aktorė Goda Petkutė, baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur 2015 m. įgijo vaidybos bakalauro laipsnį, o 2017 m. – magistro. Savo aktorės karjerą pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Aktorė Goda Petkutė, niekada nesvajojo būti aktore, bet tapo ja dėl neįprastai susiklosčiusių aplinkybių.
Visuomenei ši garsi mergina tapo pažįstama iš vieno televizijos serialo, kuris užkariavo ne vieno žiūrovo širdį. Tačiau, dabartinis jautrus periodas negailestingai smogė ir menininkų ir aktorių gyvenimams. Tačiau, Goda atvira: ji ir tamsoje geba pamatyti šviesą.
Apie tai, kaip neprarasti vilties, kai atrodo, kad tavo gyvenimo laivas talžomas negailestingų bangų, kelią į aktorystę ir atradimus kalbiname išskirtinio meistriškumo aktorę Godą Petkutę.
Goda, kodėl būtent teatras tapo jūsų gyvenimo tikslas ir kas pastūmėjo pasirinkti būtent jį?
Neturiu atsakymo, man atrodo, kad teatras mane susirado daug anksčiau nei buvau jam pasiruošus. Dėsningumas, situacijos ir mano sprendimai mane supažindino su scena visai netikėtai ir net nenutuokiau, jog scenoje pasiliksiu ilgam.
Ir dabar aš labai dėkinga šiam dėsningumui, nes turiu galimybę mėgautis aktorystės „vaišėmis” . Kaip tik šiuo metu dirbu prie naujo spektaklio „Kaligula” ir šio spektaklio režisierius A. Jankevičius pasakė vieną mintį, kuri man labai surezonavo „Ši profesija vertinga ir dėl galimybės susipažinti su ypatingais žmonėmis”.
Tai manau, mūsų darbas turtingas ne tik vaidmenimis, bet ir žmonėmis, kurie mums duoda daug šviesos, naujos krypties ir atsakymų. Gera būti ten, kur galima ieškoti, kurti, nežinoti, atrasti, klysti, beveik kaip gyvenime – mokytis kažko naujo.
Vos pradėjusi studijuoti aktorystę – išgyvenote depresiją galbūt galite pasidalinti kodėl jus tai ištiko ir kaip pavyko jums su ja susidraugauti?
Po dviejų metų režisūros studijų Klaipėdoje gavau pasiūlymą studijuoti aktorinį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vadinasi turėjau apsispręsti, ar iš naujo stoju nuo pirmo kurso ar toliau kremtu režisūros paskaitas.
Visgi apsisprendžiau pradėti viską iš naujo, išvažiavau ir net nenutuokiau, kad Vilniuje krūvis ir konkurencija visai kito „lygio”. Tai man, mergaitei iš kaimo, su daugybę kompleksų pakliūti į tokį katilą, tam, kad išgyventi, tikrai reikėjo nemažai dvasinių pastangų. Ir tik dabar praėjus nemažai laiko, galiu pasakyti, jog visgi tas gyvenimas “ niekad nesibaigiančioje stresinėje terpėje” mane paveikė.
Tai galbūt buvo antras ar trečias kursas, kai nieko nesinorėjo, tik valgyti. Bet atsakomybė ir atkaklus charakteris neleido „tame” pasilikti. Aišku buvo daug minčių, labiausiai gal nuolatinio savęs lyginimo su kitais ir smerkimas, kad kažko nesugebi padaryt, taip gerai, kaip kitas gali. Bet tikriausiai, vėl laimingo dėsningumo dėka trečiame kurse pradėjau dirbti naujuose projektuose, kurie man buvo kaip rodiklis, jog visgi esu teisingame kelyje.
Esate: Kino, Teatro, Televizijos aktorė sakykite, kuri iš šių aktorystės rūšių jums yra arčiausiai širdies?
Teatras kaip ir televizija visada ėjo koja kojon. Nežinau, atsitiktinumas tikriausiai, bet rimtai, keista kai galvoju sau, jog televizijoje praleidau tiek pat laiko kiek ir teatre. Teatrą myliu už jo gylį, kurio man taip reikia kaip Godai, televizijai dėkinga esu už darbą su kamera, kas aktoriui mano nuomone labai svarbu ir lankstumą, kurio reikia greitai mokantis DAUG teksto. Mažiausiai prisilietusi esu prie kino, tai natūralu, kad norėtųsi jo pažinti daugiau.
Nemaža dalis Lietuvos gyventojų jus pažįsta iš televizijos ekranų, o kokia yra Goda, kai grįžta namo, kai užgesta šviesos?
Atsakysiu, kad ne. Nežinau, gal mano būdas toks, o gal dėl to, kad esu gamtos vaikas. Man šitas sustojęs laikas, buvo atradimų laikas, bet ne naujų, o tiesiog galėjau sau leisti daryti tai, ko neleidau anksčiau dėl darbo krūvio.
Ilgi vaikščiojimai, nuostabūs pažintiniai takai, miškai, laukymės, horizontai, smilgos, medžiai, man tai vienas gražiausių egzistuojančių dalykų žemėje ir nė kiek neperdedu. Aš turėjau laiko tame išbūti, tai tikrai manęs neaplankė jokios tuščios mintys.
Išgyvename visam pasauliui jautrų etapą, ar jums asmeniškai teko išgyventi sunkius momentus, kai atrodo, kad viskas tapo netikėtai tuščia?
Aš manau, kad viskas yra įmanoma. Ir kultūros sektorius dėl esamos covid situacijos nesuskils. Žinoma, kad bus kažkokios pasekmės, tačiau pasaulis nestovi vietoje. Viskas procesuoja, kinta, prisitaiko, iš naujo susikuria.
Kaip manote ar kultūros sektorius pakels šią krizę, kai žinome, kad menininkų pasaulyje nemažai depresijos ir ko reikia, kad teatras galėtų gyventi?
Man balanso grožis ir yra tame, jog kiekvienas blogas dalykas nešasi su savimi gero. Teatrui reikia žmonių, nuoširdžių, norinčių pamatyti, suprasti galbūt daugiau nei mes įpratę tai daryti. Teatras tam puiki terpė, palikti save už durų ir gerti į save kitas tiesas, mintis ir filosofijas.
Ką jums Goda, reiškia būti visų mylima ir atpažįstama aktore?
Mano gyvenimas man ne kartą parodė, jog nesu visų mylima Tikrai ;D . Kiekvienas turim savo lūkesčių ir neatitikdama kažkieno lūkesčių savaime tampu ne simpatiška. Iš pradžių labai pergyvenau ir kaltinau save, norėjau būti kažkokia, kad būčiau visiems faina. Dabar taip nebegalvoju ir nebenoriu būti visiems faina.
Noriu būti savimi, turėt savo gyvenimą, savo požiūrį ir savo prioritetus. Viskas ko man reikia. Atpažįstama? Man keista, kad žmonės nori nusifotografuoti, tikrai jaučiuosi keistai, nesu nieko tokio padariusi šitame pasaulyje, jog reiktų su manimi įsiamžinti. Aš asmeniškai norėčiau įsiamžinti su visais mokslininkais, kurie kuria mūsų ateitį, man jų darbai dideli.
Jei galėtumėte atsukti laiką atgal ar pasirinktumėte aktorystę šiandien?
Geras klausimas, nežinau Žinau tik vieną, neskubėčiau …
Esate ryški, matoma, talentinga: kokie būtų jūsų patarimai tiems, kurie nedrįsta pasirinkti arba nežino, kaip pasirinkti savo gyvenimo kelio?
Patarimas : Kiekvienas esame unikalus ir tame visas grožis. Kuo anksčiau priimsime save su visais pliusais ir minusais, tuo mums daugiau liks laiko ir erdvės logiškiems sprendimams priimti. Kada protas skaidrus ir gyvenimas ne visada atrodo toks sudėtingas. Jis visoks ir kai jį priimi tokį, belieka nusišypsot ir leistis į vieną vienintelę nepakartojamą kelionę – patirtį.
Mindaugas Jonušas
Galimq atspėti teksto autoriu