Patiko? Pasidalinkite!

Laikoma, kad pirmą piramidę Egiptę – Laiptinę piramidę Sakare – pastatė III dinastijos faraonas Džoseris.

Mes jau minėjome, kad ji pastatyta iš nedidelių, grubiai tašytų akmenų. Sukrauti jie praktiškai bet kaip, surišti skiedinio iš molio ir netgi dumblo. Ir „pagaminti“ tokius akmenis, ir sukrauti juos tegu ir ne tokią jau mažą krūvą visiškai galėjo paprasti žmonės. Nereikėjo jokių atsparių instrumentų ar sudėtingų kėlimo mechanizmų. Tereikėjo sutelkti daugiau žmonių ir truputėlį pasistengti.

Nėra čionai ir ypatingai sudėtingų statybinių metodų bei konstrukcinių sprendimų. Akmenų mūro sluoksniai turi nedidelį nuolydį į vidinio branduolio pusę ir išoriniai sluoksniai dėl to tarsi remiasi į vidinius, kas saugo visą konstrukciją nuo savaiminės griūties.

Viskas puikiai atitinka tą primityvų Egipto visuomenės lygį, kokį mes dabar įsivaizduojame ir kokiu jį vaizduoja archeologai, remdamiesi savo radiniais.

Pastaba: piešinyje regime anaiptol ne originalų Laiptinės piramidės mūrą. Tai atsitiktinai išsiaiškino Dmitrijus Pavlovas per vieną iš sekančių ekspedicijų, atkreipęs dėmesį į kai kuriuos mūro keistumus. Vėliau pavyko aptikti ir XIX amžiaus nuotraukas, kur pietryčių kampo (o būtent jį nuotraukoje ir matome) paprasčiausiai nėra. Tačiau aš nusprendžiau palikti šią fotografiją, kadangi konstrukcijos sluoksniuotumas realybėje pastebimas ir kitose statinio pusėse, nors ir ne taip akivaizdžiai.

Tačiau grįžkime prie piramidžių statybos apskritai.

Vos šimtas metų pasak istorikų skiria Džoserą nuo Cheopso, kuris atseit (pagal oficialią versiją) pradėjo statyti grandiozinį kompleksą Gizos plokštikalnėje. Statybą pratęsė kiti IV dinastijos faraonai. O vaizdas jau visiškai kitas. Ir ne šiaip kitas, bet kardinaliai kitoks!

Gizos plokštikalnėje, dažniausiai be jokio skiedinio kruopščiai sukrauti vienas ant kito jau ne paprasti akmenys, bet didžiuliai, netgi milžiniški blokai. Ir čionai vietoje grubiai sukirstų kraštų – idealiai lygūs granitinių ir bazaltinių, nepaprastai tvirtų uolienų, blokų paviršiai. Kolosalus technologijų šuolis.

Žinoma per ištisą šimtmetį šitoms, ar bent jau panašus šuolis įmanomas. Mes tai matėme, pavyzdžiui, XX amžiuje. Tačiau staigus mūsų civilizacijos šuolis pavirto ištisa moksline-technine revoliucija, kuri palietė praktiškai visas gyvenimo sferas ir kardinaliai pakeitė technologijas visose srityse.

O Senovės Egipte, kaip teigia istorikai, tai palietė tiktai piramidžių statybos sferą. Visame kitkame neįvyko jokių pokyčių. Visuomenė kaip buvo primityvi, taip ir liko. Nei žemės ūkyje, nei puodų žiedime, nei įrankių gamyboje, nei netgi įprastų namų statyboje neįvyko jokių permainų!

Egiptologai mus tikina, kad paprastais akmeniniais ar variniais instrumentais senovės meistrai sukurdavo idealiai lygius poliruotus granitinių ir bazalto blokų paviršius ir darė tai pramoniniais mastais!

Anksčiau mes jau minėjome mėginimų apdoroti granitą ir bazaltą įrankiais iš minkšto vario neperspektyvumą. Problema slypi tame, kad blokai Gizos plokštikalnėje (ir ne vien joje) turi ne šiaip praktiškai idealiai išlygintą paviršių – jie dar ir sudėti labai ir labai glaudžiai. O tai reiškia, kad šie blokai pasižymi labai kruopščiai apdorotomis briaunomis. Ir taip yra iš tikrųjų. Be to, lygios plokštumos ir briaunos pastebimos ne tik mūro viduje, bet ir išoriniuose tiek atskirų blokų, tiek ištisų konstrukcijų kampuose.

Išgauti beveik idealias tiese, kalant granitą akmeniniais įrankiais yra paprasčiausiai neįmanoma: dėl atsitiktinio mikro plyšių išsidėstymo akmuo visą laiką atskils nevienodais gabalėliais ir dėl to reali briaunos linija šiek tiek svyruos pageidaujamos tiesios linijos atžvilgiu. Kad būtų išgautas esamas blokų plokštumų lygumas, reikalingi bent jau pjūklai. Akmeninių pjūklų istorijoje nebūta, o ir sugalvoti kažką panašaus vargu ar įmanoma – akmuo neturi ypatybių, būtinų plokštiems pjūklams. Vario panaudojimą mes jau aptarėme anksčiau, nagrinėdami Stokso eksperimentą – galimybė naudoti varį, jeigu nėra lygi nuliui, tai bent jau labai artima jam.

Mūsų laikais didelių granito gabalų pjaustymui naudojami apskritai ne plokšti, bet diskiniai pjūklai iš tvirto plieno su deimantu, arba plieniniai trosai, kurie sukasi ant dviejų būgnų ir vėlgi turinčių deimantinį paviršių. Plokšti pjūklai naudojami itin retai.

Egiptiečiai neturėjo nei plieninių trosų ir diskų, nei deimantinių paviršių. Tačiau, istorikų nuomone, jie neva įsigudrindavo kažkokiu stebuklingu būdu, pažeisdami visus fizikos dėsnius, pjaustyti granitą ir bazaltą variniais pjūklais.

Šiais laikais visame pasaulyje yra vos keli kranai, kurie gali pakelti du šimtus tonų. O oficialios istorijos nuomone, senovės egiptiečiai kažkokiu būdu neva rankiniu būdu tampė tokius blokus. Ir ne šiaip tampė, bet dar ir užkeldavo juos vieną ant kito.

Tokie dalykai paprasčiausiai netelpa į sveiko proto rėmus.

O faktai byloja apie visiškai kitas rankų darbo galimybes, apie ką liudija ir mėginimų pastatyti bent nedidelę piramidę primityviais metodais, žlugimas. O ir pačioje Gizos plokštikalnėje pakanka nuorodų į gerokai menkesnes žmogaus jėgos galimybes.

Aplinkui piramides mėtosi gausybė nuolaužų, ant kurių išliko akmens skaldymo naudojant pleištus, pėdsakų. Esama ir savo vietose stovinčių blokų, kurie pagaminti tokiu metodu. Pavyzdžiui, Antrosios piramidės apdailos blokai:

Jeigu statytojai ne tik lengvai kilnojo, bet ir išlygindavo tokius sunkius luitus, tai tiems, kurie ardė piramidę, turėjo apskritai nepakakti jėgų su tuo susidoroti. Priešingu atveju jiems nebūtų būtina skaldyti granito – šis užsiėmimas anaiptol ne iš lengvųjų, ypač naudojant tokį primityvų metodą kaip pleištai.

Galima taip pat pastebėti, kad blokai buvo atskeliami anaiptol ne atsitiktiniu būdu, o buvo taikomas tam tikras dydžio ir svorio „standartas“. Matomai, tai ir buvo galimybių riba tiems, kurie nutarė panaudoti piramidę kaip savotišką akmens skaldyklą.

***

Tačiau istorikai ignoruoja ne tik visus pakankamai akivaizdžius liudijimus, bet ir faktą, kad staigiam statybinių technologijų šuoliai egiptiečiai neturėjo netgi tų pačių šimto metų. Pagal jų teoriją, šuolis įvyko akimirksniu. Juk šimtas metų susidarys tik tuo atveju, jeigu nekreipsime dėmesio į kokybę piramidžių, pastatytų laikotarpyje tarp Džoserio ir Cheopso. Šitą laikotarpį egiptologai tik probėgšomis pralekia, trumpai užsiminę apie kelias piramides. Taip padarėme attitinkamame skyriuje ir mes, kad nepažeistume tradiciškai nusistovėjusios piramidžių statybos evoliucijos sampratos, tačiau dabar stabtelėsime ties šia tema detaliau.

Už įprastos frazės „III dinastijos faraonai pastatė dar kelias laiptines piramides“ iš tikrųjų slypi daugybė informacijos. Štai, pavyzdžiui, III dinastijos faraono Sehemheto, kuris atsisėdo į sostą iškart po Džoserio, piramidė. Ji irgi yra Sakaroje – į pietvakarius nuo savo pirmtakės.

(Piramidė stovi jau už turistams prieinamos zonos ribų. Teko fotografuotis su policininkais ant kupranugario ir užmokėti jiems dvidešimt vietinių svarų. Matyt, jie iš pradžių palaikė mus kažkokiais visiškai netikusiais turistais, kadangi ir už keturis kartus mažesnę sumą policininkas Gizoje išvaikys nuo jūsų visus įkyrius kupranugarių savininkus ir prekiautojus suvenyrais, kol nepaliksite „jo teritorijos“. Ir nors mūsų tolimesnė, lyg ir atsitiktinė kelionė link barchanų akivaizdžiai vedė mus už turistams atitvertos zonos ribų, Sakaros pareigūnas, dėka tokio dosnaus „bakšišo“ nusprendė prie mūsų nesikabinti ir delikačiai nusisuko į kitą pusę).

Šiuo metu iš Sehemheto piramidės beveik nieko neliko ir netgi priėjus prie pat jos, nelengva atskirti ją nuo paprastos kalvos. Mums teko netgi pasisukinėti kelias dešimtis minučių, kol sugebėjome bent šiek tiek susigaudyti, kur, tiesą sakant, stovi toji piramidė. Tačiau ir to, kas išliko, visiškai pakanka, kad įvertintume jos statytojų galimybes.

Netgi iš tų apgailėtinų griuvėsių galima lengvai suprasti, kad piramidė niekuo nesiskiria nuo savo didžiosios Laiptuotosios kaimynės nei mūro stiliumi, nei taikytomis technologijomis. Ta pati krūva iš grubiai aptašytų akmenų, surištų molio skiediniu.

Ir netgi sienos šalia piramidės liekanos nesiskiria nuo komplekso, kuris juosia Laiptuotąją Džoserio piramidę, sienų.tas pats stilius, tie patys blokų išmatavimai, ta pati medžiaga. Tartum statyta būtų netgi ne prie skirtingų faraonų, o tuo pačiu metu tų pačių meistrų…

Absoliučiai tas pats vaizdas kitoje piramidėje – Zavijet-el-Ariane. Jos autoriumi laikomas Haba – jau priešpaskutinis III dinastijos faraonas. Nors Habos piramidė vis dėlto stambesnė už Semenhetą ir iš toliau atrodo solidžiau – tai jau ne šiaip kalva, bet ištisas kalnas, tačiau priėjus arčiau – jokio skirtumo.

Centrinėje Zavijet-el-Ariano piramidės dalyje netgi gerai pastebima visa mūro struktūra – akmenų sluoksniai truputėlį pasvirę link centro ir tarsi remiasi į jį (dėl to piramidė kartais vadinama“sluoksniuota“). Ir vėlgi nedidelis grubiai tašyti akmenys, vėl molio skiedinys. Nieko sudėtingo. Ir jeigu atsistosi šalimais, tai ir nesuprasi, kur esi – ar tai Zavijet-el-Ariane, ar tai Sakaroje.

Turime visus prastos mūrijimo kokybės ir primityvių statybos metodų požymius. Metodų, kurie buvo faraonams (tiksliau, jų vadovaujamiems meistrams) pagal jėgas. Viskas, ko reikėjo piramidės statybai – tai viso labo suvaryti kiek galima daugiau žmonių ir sukrauti kuo aukštesnę krūvą akmenų.

Faraoną Habą pakeitė paskutinis III dinastijos faraonas Hunis. Ir štai čia prasideda stebuklai!

Hunis stato piramidę Medume.

Net jeigu laikysime šios piramidės statytoju ne Hunį, bet IV dinastijos įkūrėją Snofru, kaip kartais teigiama, tai situacija vis tiek nesikeičia. Tiesiog Hunis liks be piramidės…

Medumo piramidė tik iš tolo atrodo kažkokia nevėkšliška. Iš arčiau atsiveria visiškai kitas vaizdas. Čia mes susiduriame jau ne su paprasta krūva grubių akmenų, o su pakankamai kruopščiai sudėtu mūru iš pakankamai stambių blokų. Ir susidaro tos įspūdis, kad gaminant blokus buvo naudojama kažkoks vieningas standartas – tokie jie panašūs vienas į kitą.

Iš pradžių pastebėti mūro kruopštumą trukdo neišlygintas apatinių prieinamų sluoksnių išorinis paviršius. Tačiau pasižiūrėjus į blokų sandūras, galima pamatyti, kaip puikiai išlyginti ir kaip lygiai sugula paviršiai. Ir nebėra jokio skiedinio. Konstrukcija laikosi tik dėka paties mūro.

Jeigu ir lieka kokių nors abejonių dėl aukšto statybininkų meistriškumo, tai pakanka pasižiūrėti į blokus, esančius virš skylių sienose. Jie tiesiog kybo ore, suspausti tarsi domino kauliukai gretimų blokų.

Beje, apie skyles sienose…

Oficiali versija dažniausiai susiveda į tai, kad jos susiformavo per žemės drebėjimus. Tačiau stulbina tai, kad griūti Medumo piramidės centrinis laiptiškas branduolys dėl tų žemės drebėjimų pradėjo ne nuo kampų, kas būtų žymiai logiškiau, bet tiesiog ties sienų viduriu. Ir visose sienose – viename ir tame pačiame aukštyje.

Iš tikrųjų, į natūralios kilmės skyles, susidariusias per natūralios kilmės griūtis dar šiek tiek panašios angos vakarinėje ir pietinėje piramidės sienoje, o skylė šiaurinėje pusėje jau sukelia rimtų abejonių. Apatinė jos dalis yra pakankamai lygi ir eina gilyn netgi šiek tiek tolėliau, ne viršutinė. Jeigu blokai paprasčiausiai nubyrėtų, tai reikėjo tikėtis visiškai kito vaizdo, juk dalis iš viršaus nubyrėjusių blokų taip ir liktų skylės apačioje, sudarydami visiškai ne plokščią, bet nuolydinį (link išorinės pusės) paviršių. Vis dėlto, tai labiau primena žmogaus rankų darbą. Kažkas mėgino prasiskverbti į piramidę, tačiau iškilus grėsmei, kad užgrius vidiniai blokai, kurie sudėti ne taip jau ir tvirtai, kad kabotų ore, atsiakė savo užmačių. Visiškai gali būti, kad šie mėginimai neapsiėjo be aukų.

Ir jau visiškai nekelia abejonių, kad ji dirbtine – skylė rytinėje sienoje. Čia išimti tiktai keli blokai, kurie niekaip negalėjo iškristi per žemės drebėjimą ir sudaryti absoliučiai lygią stačiakampę angą.

Kas ir kokiais tikslais mėgino prasiskverbti į viršutinė Medumo piramidės dalį, padarę tas skyles, nėra žinoma. Jokių duomenų apie tai neišliko. Tačiau aišku, kad tai įvyko labai seniai. Ir aišku ne tik dėl to, kad apie tai neišliko duomenų.

Visos keturios skylės yra pakankamai dideliame aukštyje. Ropštis į tokį aukštį beveik vertikalia siena vien tam, kad iškirstume jame angą, nėra jokios prasmės. Be to, nepatogu. Ir niekas, žinoma, ten nesiropštė. Tiesiog tuo metu, kai atsirado šios skylės, sugriuvusių išorinių piramidės sluoksnių (pagal egiptologų versiją, pastatytų Snofru, kuris neva mėgino priduoti piramidei taisyklingą formą) aukštis buvo didesnis. Apie tai byloja, tarp viso kito, aiškūs vėjo ir smėlio erozijos pėdsakai ant branduolio sienų. Šie pėdsakai eina lanku per kiekvieną piramidės pusę, atkartodami žemyn nubyrėjusių išorės sluoksnių lūženų krūvos formą. Tiktai dar ankstesnės, o ne dabartinės griuvimo stadijos laikų krūvos. Ir viršutinė „erozijos lanko“ dalis kaip tik sutampa su apatinio sluoksnio skylių branduolio sienose aukščiu. Štai kaip: kažkas stovėjo ant nuolaužų krūvos ir kalė sienoje skylę tiesiai prieš save.

Ir nors šitie „piramidžių griovėjai“ akivaizdžiai nepasiekė savo tikslo, tačiau jų dėka šiandien mes galime matyti vidinį Medumo piramidės laiptuoto branduolio mūrą.

Įdomu, kad šio vidinio mūro blokai vėlgi yra tarsi standartizuotų išmatavimų, ir kaip ir išorinio sluoksnio blokai kažkuo primena savo forma plastilino gabalėlius iš vaikiško rinkinio.

Dar viena svarbi detalė. Matosi, kad sienos buvo lyginamos – ten, kur tai buvo padaryta – jau PO jų pastatymo. Tai, kad išorinių blokų paviršius buvo lyginamas jau po mūrijimo, matosi kad ir iš to, jog riba tarp išlygintos ir neišlygintos dalių eina ne tarp blokų, o neretai tiesiai per blokų vidurį. Tai, iš principo, pakankamai protinga, jeigu išsikeliamas tikslas pasiekti labai lygaus išorinio paviršiaus – nebūtina mūrijant blokus derinti juos vieną prie kito. Iš pradžių padėjai, išlyginai tiktai šonines plokštumas, o paskui – mostelėjai… Kažkuo… Iš išorės ir gatava!

Tiktai, štai, KUO buvo mostelėta?

Jeigu tai būtų daroma primityviais įnagiais, tektų rankomis poliruoti paviršiaus plotus, kurių kiekviena prilygsta krepšinio aikštelei. Ir ne šiaip poliruoti, bet iš pradžių nuskelti kelis centimetrus bloko išorinio paviršiaus, kurie išsikiša iš jau išlyginto ploto. Uždavinį nepaprastai komplikuoja dar ir tai, kad visa tai daryti reikia netgi ne vertikalioje sienoje, kur galima bent jau kontroliuoti procesą paprasčiausios atsvaros pagalba, bet nuožulniame paviršiuje. Ir dar taip daryti, kad plika akimi nematytum nė mažiausio nukrypimo nuo bendros plokštumos.

Visi variantai, kuriuos galima būtų įsivaizduoti, niekaip netelpa primityvių technologijų rėmuose. Tai paprastas plokščias pjūklas, kurio ilgis – kelios dešimtys metrų, tai lazerio spindulys… Blogiausiu atveju – kokia nors besisukanti freza. Ir valdoma, beje, ne žmogaus, bet kažkokio automato su kompiuterine programa – toks lygus gaunasi paviršius.

Žodžiu, vargu ar galima kalbėti apie kokias nors primityvias technologijas. Akivaizdžios visa kitos statybos technologijos, ganėtinai artimos šiuolaikinėms.

Viena iš mįslių – išlygintų ir neišlygintų išorinio laiptinio branduolio paviršiaus sklypų kaitaliojimasis. Kam to reikėjo statytojams – absoliučiai nesuprantama.

Tarkime, statyba iš tiesų vyko etapais, kaip tvirtina oficialioji versija. Tačiau jeigu statybos planas buvo žinomas iš anksto, o etapais jis buvo tik realizuojamas, tai kam reikėjo lyginti apatinius sienos sklypus? Juk jie vėliau turėjo būti uždengti primūrytų pakopų. O jeigu planas keitėsi jau pastačius kažkokią dalį piramidės, tai kam reikėjo palikti neišlygintas vietas? Į tai, kad blokai čionai atliko surišimo, jungiančio vidinę dalį su išorine, vaidmenį – nepanašu, pernelyg jau jos vienodos ir pernelyg nedideliu atstumu išsikiša už išlygintų plokštumų ribų. Kaip surišimas tokiame pavidale jie paprasčiausiai neefektyvūs.

Ekspedicijoms dalyviams netgi šmėstelėjo prielaida, kad anksčiau neišlygintų vietų blokai atliko dekoratyvinio „sijonėlio“, išsikišusio kiek tolėliau, vaidmenį. O vėliau jų išsikišusią dalį paprasčiausiai nukapojo. Galbūt buvo mėginama panaikinti kokius nors užrašus ar bareljefus. Tačiau apskritai tokia versija yra gana abejotina ir menkai pagrįsta.

***

Ir vis dėlto viduje Medumo piramidė nustebino ir netgi apstulbino dar labiau.

Žemyn vedantis koridorius tik iš pirmo žvilgsnio atrodo negrabiai ir skubotai iškirstas piramidės viduje. Dėl visko kalti dideli sienų ir lubų paviršių pažeidimai.

Tačiau jeigu pasižiūrėsime į sandūras blokų, iš kurių sumūrytas koridorius, pamatysime, kad mūras yra sudėtas pakankamai kruopščiai iš blokų su idealiai lygiomis briaunomis, idealiai prigulančiomis viena prie kitos. Ir jeigu ne pažeidimai – ar tai gamtinės kilmės, ar tai kažkieno rankų darbo – šis koridorius galėtų konkuruoti su Didžiosios piramidės koridoriais.

Apatinė kamera irgi tiktai iš pirmo žvilgsnio atrodo įprastu ir grubiu urvu. Tačiau iš pradžių ji buvo labai lygi. Tai matosi netgi iš tų siūlių tarp blokų, kurios dabar įžiūrimos. Visas išorinis sluoksnis nubyrėjo ir gavosi toks nelygus paviršius. O iš tikrųjų sienų mūras ir kameros perdangos yra labai aukštos kokybės. Blokai labai kruopščiai priderinti vienas prie kito.

Analogiška situacija ir viršutinėje – Skliautuotoje kameroje. Kai žiūri tiktai fotografija internete, atrodo, kad Medumo piramidės statytojai tik mėgino mėgdžioti tobulesnes perdangas Raudonojoje piramidėje Dašūre ar Didžiojoje galerijoje Didžiojoje piramidėje Gizoje, tačiau taip ir nepasiekė reikalingos kokybės. Tačiau kai pereini koridoriumi ir per apatinę kamerą, supranti, kad ne viskas taip paprasta. Ir kad „kreivos“ skliautų linijos – tai tik iliuzija, kurią sukuria tie patys blokų paviršių ir briaunų pažeidimai.

Visur matome labai ir labai kruopštų mūrą iš labai gerai apdorotų blokų.

Reziumė: jeigu remsimės oficialia istorija, tada išeina, kad Medumo piramidės statytojai kažkokiu stebuklingu būdu akimirksniu pasiekė Gizos piramidžių statytojų aukštumas!

Štai taip: vakar nemokėjo, o iš ryto atsikėlė ir sugebėjo?!

***

Viena iš Medumo piramidės blokų paviršių pažeidimų atsiradimo versijų – natūralios priežastys, susijusios su druskų sluoksnio susidarymu. Šitą versiją iškėlė Dmitrijus Pavlovas, kuris dar per praeitą savo vizitą čionai pastebėjo daugelyje vietų dideles druskos sankaupas.

Iš principo tai įmanoma. Kalkakmenis, kuris buvo naudojamas statant vidines Medumo piramidės patalpas, turi pastebimą susisluoksniavimą. Druskos, išsiskirdamos ir besikaupdamos kažkokiame netoli paviršiaus esančiame tarpsluoksnyje, palaipsniui tarsi atskelia išorinį sluoksnį, kuris, laikui bėgant, nubyra.

Dar vienas įdomus momentas šios versijos naudai. Pačioje koridoriaus pradžioje sienos yra labai lygios ir neturi minėtų pažeidimų. O prasideda pažeidimai labai staigiai, be kokio nors tarpinio perėjimo, praktiškai akimirksniu.

Aptarinėjant šitą ribos tarp koridoriaus atkarpų ypatumą prieš iškeliaujant į ekspediciją, Dmitrijus iškėlė hipotezę, kad išorinė koridoriaus dalis (drauge su atitinkama piramidės dalimi) buvo pristatyta gerokai vėliau, štai ir ir išsilaikė geriau. Jeigu aš teisingai supratau, jis ir dabar galutinai neatsisakė šios versijos, nors padarė tai dėl šiek tiek kitų priežasčių.

Aš turėjau kiek kitokią nuomonę. Dviejų koridoriaus atkarpų ribos vietoje galėjo stovėti koks nors blokas, hermetiškai uždaręs koridorių. Perskyręs koridorių į dvi nelygias dalis, blokas lėmė skirtingą ventiliacijos režimą, vadinasi, ir druskų susidarymą, tose dalyse. Tačiau jokioje mums žinomoje literatūroje jokių užuominų apie tai, kad praeityje būta tokio bloko, neaptikta. Ir mes nutarėme šį klausimą išnagrinėti atvykę į vietą.

O atvykus į vietą, paaiškėjo, kad ties dviejų koridoriaus dalių riba, koridorius paaukštėja lygiai per vieną bloką. Kitaip sakant, vieta koridorių uždarančiam blokui visgi yra numatyta. Be to, šoninėse koridoriaus sienose toje pačioje vietoje esama pusapskritimio formos įgilinimų – po du iš kiekvienos pusės. Labai patogūs įgilinimai koridorių uždarančio bloko šonuose esantiems išsikišimams, nors iš paties bloko, tiesą sakant, tiktai šitie pėdsakai tik ir teišliko. Taip kas skirtingas režimas dviejose koridoriaus dalyse vis dėlto galėjo egzistuoti, ir jis galėjo tapti priežastimi, dėl kurios taip smarkiai skiriasi koridoriaus blokų būklė.

Mus lydintis gidas nieko negirdėjo apie tokį bloką Medumo piramidėje ir apžiūrinėjo pusapvalius įgilinimus sienose nustebusiomis akimis…

Tačiau man atrodo kur kas labiau pagrįsta yra kita koridoriaus pažeidimų kilmės versija. Esmė tame, kad natūraliam druskų susidarymui gavosi labai jau suapvalintas skliautas. Mano manymu, be žmogaus rankų čia neapsieita. Tačiau kas, kada ir kokiu tikslu tašė blokų paviršius – visa tai lieka paslaptyje. Galbūt kam nors nepatiko kažkokie užrašai, kurie kitados buvo padaryti ant šių senovinių sienų? Beje, kiek jos yra senos – irgi nežinia…

Negalima atmesti ir varianto, kad kažkas nusprendė nukapoti visai ne užrašus, o viso labo susikaupusią druską. Kaip, pavyzdžiui, padarė tie, kurie dabar prižiūri piramidę, nedidukėje pagalbinėje kameroje. Vos prieš pusmetį iki mūsų ekspedicijos – 2004 kovo mėnesį – joje buvo matyti didžiulės druskų sankaupos, o dabar ten viskas jau išvalyta.

Iš kur čia randasi tiek daug druskos – paslaptis. Užteko mums pabūti pusvalandį Skliautuotoje kameroje, kai ėmė… snigti. Pirmas įspūdis toks ir buvo – sninga! Tarytum mažytės snaigės krinta iš aukščiau. Tačiau kai susigaudai, kad esi vidury piramidės, o ir išorėje daugiau kaip plius trisdešimt, o toli gražu ne minusas, tai supranti, kad čia ne snaigės, bet druskos. Galbūt jos susidaro iš mūsų iškvepiamos drėgmės. Kažkokiu nesuprantamu būdu piramidė tarytum išsiurbia iš šito iškvėpto oro visą vandenį, o likusi druska krinta žemyn snaigių pavidalu. Ir šitie „krituliai“ tokie intensyvūs, kad mūsų operatoriaus paliktas kampe šviesos filtras pasidengė „šerkšnu“ tiesiog per kokias dešimt ar penkiolika minučių.

Nieko panašaus mes nematėme nei vienoje kitoje piramidėje.

Nors, kaip pradeda aiškėti, kiekviena piramidė elgiasi savaip. Ir skirtingai demonstruoja savo sugebėjimus.

***

Patvirtinimą, kad skylės Medumo piramidėje padarytos jau senovės laikais, aptikome per sekančias keliones. Senovėje, beje, ne tik skyles padarydavo, bet, kaip paaiškėjo, mėgino netgi išardyti pačią piramidę. Apie tai byloja taip vadinamas Šešioliktoji mastaba, kuri gerokai nutolusi nuo Medumo piramidės. Pati mastaba pastatyta iš adobų – nedegtų plytų, tačiau jos viduje – lygiai tokie patys kalkakmenio blokai, kaip ir piramidėje. Šie blokai, pirmas dalykas, vietomis pažeisti (akivaizdžiai tuomet, kai buvo transportuojami), o antra – kruopščiai nesuderinti vienas kito atžvilgiu, kaip tai daroma mūrijant piramidę, o atsainiai sukrauti – ką sugebėjo egiptiečiai tuo metu padaryti, tik tą ir padarė.

Dar daugiau. Visas kelias nuo piramidės iki mastabos tiesiog nusėtas smulkiomis kalkakmenio skeveldromis, kurios ryškiai išsiskiria bendrame aplinkinės dykumos akmenų fone. Matyt, ne taip lengva buvo egiptiečiams transportuoti pakankamai nedidelius blokus. Kaip nelengva buvo, iš visko sprendžiant, ir išardyti pačią piramidę – juk ji tebestovi iki šiol.

Beje, vienas iš piramidės pavadinimų – „Atsparioji“. Keistas pavadinimas tokiam objektui, apie kurį egiptologai aiškina, kad jis sugriuvo iškart po pastatymo ar netrukus po to. Tačiau visiškai natūralus pavadinimas tuo atveju, jeigu svarstysime variantą ne apie sugriuvimą, bet išmontavimą.

Tarp kitko, mastaba Nr 16 – tai būtent toji, kurioje aptikti žąsų piešiniai, kurių realistiškumu taip žavisi gidai Kairo muziejuje. Šie piešiniai, drauge su kitas mastabos radiniais, užtikrintai egiptologų datuojami Senosios Karalystės (tiksliau, III dinastijos) epocha. Taip kad gaunasi, kad Senosios Karalystės laikais piramidę anaiptol ne statė, bet jau išmontavo statybinėms medžiagoms…

***

2000 metų pavasarį prancūzų mokslininkai Žilis Dormonas ir Žanas Ivas Berdhartas pristatė Kaire, Pasaulinėje Egiptologų kongrese ataskaitą su jų aptiktų paslėptų Medumo piramidės kamerų tyrimų rezultatais. Kad ištirtų šias kameras, jiems teko pragręžti požeminių patalpų perdangose nedideles angas ir panaudoti endoskopą, kuriuo ir apžiūrėjo tai, ko pagal pačią piramidės, kaip faraono kapo, logiką visiškai neturėjo būti – visiškai tuščias patalpas. Taip ir neįminę mįslės, kokiu tikslu sukurtos papildomos kameros, egiptologai iš įpročio pavadino jas „iškrovimo kameromis“.

Tyrinėtojai pažymėjo labai aukštą mūro kokybę ir tai, kad blokų paviršiai labai gerai išsilaikė. Skirtingai nei tose piramidės patalpose, į kurias galima laisvai patekti, čionai druskų nebuvo aptikta.

Įdomu, kad dėmesingiau įsižiūrėjus į bendrą anksčiau žinomų ir prancūzų atrastų kamerų schemą, galima pamatyti nemažai bendrų Medumo ir taip vadinamos Raudonosios piramidės Dašūre planavimo detalių. Galima teigti, kad šias piramides kūrė jeigu ne tas pats architektas, tai bent jau ta pati architektūros mokykla – tiek daug jose panašumo (kurio būtų dar daugiau, jeigu pašalintume Požeminių Medumo kamerų perdangas). Dar daugiau, šių kamerų sukūrimo tikslai įvairiose piramidėse buvo akivaizdžiai tie patys.

Kokie? Kol kas belieka tik spėlioti.


Patiko? Pasidalinkite!