Praeityje moterų dalia buvo nepavydėtina. Ištekėjusios, jos tapdavo vos ne vyro nuosavybe, o tie darė, ką norėjo. Anglijoje, pavyzdžiui, kai žmonos įkyrėdavo, vyrai galėjo jas paprasčiausiai parduoti. Reikia pažymėti, kad kalba eina ne apie niūrius viduramžius, o apie XVIII-XIX šimtmečius.
Tokį pardavimą vaizdžiai aprašė Tomas Hardis savo kūrinyje „Kestenbridžo meras“. Pagrindinis herojus ten parduoda žmoną, o paskui sąžinės graužatis priveda jį prie mirties.
Kiekviena pardavimo procedūra buvo standartinė: vyras atveda žmoną į aikštę, laikydamas už pavadėlio, pritvirtinto prie kaklo. Po to ji užlipdavo ant pakylos ir prasidėdavo prekyba. Žmona atitekdavo pasiūliusiam didžiausią kainą.
To laikmečio laikraščiuose buvo plačiai nušviečiami tokie įvykiai. Vienas iš pirmųjų užregistruotų pardavimų datuojamas 1733 metais. Kaip liudija įrašai, kažkoks Samiuelis Vaithauzas pardavė žmoną Merę Tomui Grifitsui už vieną svarą sterlingų. Ponas Grifitsas turėjo „priimti moterį su visais jos trūkumais ir ydomis“. Dar viena žmona buvo parduodama, paskelbus vieno penso pradinę kainą. Nieko nuostabaus, kad senberniai fermeriai vos nesusimušė, norėdami įsigyti šią moterį. Galiausiai sulygo penkių šilingų ir šešių pensų kainą.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau tokia prekyba dažniausiai vyko moterims sutinkant. Daugeliu atvejų žmoną nupirkdavo jos pačios meilužis už simbolišką kainą. Buvo ir taip, kad po aukciono visi trys eidavo į artimiausią pabą atšvęsti sandėrio.
Labiausiai prekyba žmonomis išpopuliarėjo 1780-1850 metais. Iš to periodo mus pasiekė ne mažiau kaip 300 aficialių tokių procedūrų patvirtinimų. O viskas prasidėjo nuo to, kad Anglijoje 1753 metais buvo priimtas įstatymas dėl santuokų. Nuo to momento santuokos nebuvo registruojamos. Moterys atsidūrė praktiškai visiškoje vyrų žinioje. Skyrybos kainavo neįtikėtinai brangiai. Ir būtent žmonų pardavimas aikštėje tapo tuo puikiu būdu atsikratyti vienas kito. Valdžia nepritarė šiai praktikai, bet paprasčiausiai užmerkė akis.
1830 metais įvyko dar vienas įdomus pardavimas. Vyras pradėjo aukcioną, tačiau paskui pristabdė statymus, nutaręs palikti viską, kaip buvo. Tačiau žmona įvažiavo jam kelis antausius, šaukdama: „Aš noriu būti parduota, aš noriu permainų!“
Paskutinis liudijimas apie pardavimą pasiekė mus iš 1913 metų. Moteris, davusi parodymus Lidso miesto teisme, pareiškė, kad vyras pardavė ją kolegai iš darbo už vieną svarą sterlingų.
Nelabai supratau šito straipsnio idėjos? Išeitų „Būkime vieningi“ pasisako už feminizmą? Tai nieko neturi bendro su tradicine šeima. Straipsnyje yra viena puiki vieta: žmonas išpirkdavo jų meilužiai. Jūsų galva tai yra normalu?
Manau gerų žmonų nieks neparduodavo..kaip ir db.geros žmonos nežino kas yra penis svetimo vyro..O tos kaip save vadina „rimtomis“ keliauja per vyrus ir amžinai pažinčių portaluose..tai taip manau ir anksčiau buvo tik jas tiesiog parduodavo..o dabar padrožia t.y „padraugauja“ ir pasako nesutampa mūsų charakteriai..
Tai taip demokratiska kaip ir parduoti kokia kiaule, karve ar pasmirdusi negra.
Pavadinimas klaidina. Reikia nurodyti kur, nes taip atrodo, kad visur. Ne, pas tuos sušiktus anglosaksus taip buvo.
Pritariu, kad reiktų taisyti pavadinimą. O straipsnio mintis puiki! – reikia daugiau tokių straipsnių! Juk mus, kaip kokius šunyčius vis bado nosimi į tas europas, kur,, demokratija klesti, visi tokie kultūringi, Geri, nuostabūs humanistai ir t. t. ir pan. „. Ir mes vis tikime, kad esame nuo tų europų atsilikę laukiniai, kuriems reikia tik mokytis ir mokytis iš tų, kultūringųjų europiečių. Ir kaip nors tapti lygiai tokiais, kaip jie! Bet tai reiškia, kad mes taip pat turėtume, bent jau pradžiai paprekiauti žmonomis ar vyrais! – koks skirtumas?! O gal mums reikia būti savimi ir nieko nesivyti ir ne kopijuoti?