Apgautieji Jonai ir ne tik

Šiandieninė visuomenė gyvena gilioje istorinėje ir kultūrinėje iliuzijoje, kurioje didžiausia vasaros šventė – Joninės – pateikiama kaip lietuviškos tapatybės viršūnė, nors iš tiesų tai yra brutalaus kultūrinio pasisavinimo ir asimiliacijos rezultatas. Pradėti reikėtų nuo paties vardo Jonas, kurį daugelis klaidingai laiko mūsų tautiniu paveldu.

Šis vardas neturi absoliučiai nieko bendro su baltų kalbomis ar mūsų protėvių pasaulėžiūra, nes jo šaknys veda tiesiai į hebrajų kalbą, kur žodis Yochanan reiškia „Jahvė yra gailestingas“.

Sureikšminti šį svetimą religinį vardą ir paversti jį nacionalinių vardynų ašimi yra ne kas kita, o istorinis aklo tapatumo paradoksas. Dar didesnė kultūrinė trauma atsiveria pažvelgus į pačią šventę, kuri buvo tiesiogiai pavogta iš senosios baltų kultūros. Bažnyčia, nesugebėdama išgyvendinti giliai įsišaknijusių Rasų, arba Kupolių, tradicijų, jas tiesiog ciniškai „prikrikštijo“ ir užklijavo Jono Krikštytojo etiketę ant sakralaus gamtos virsmo.

Švęsdami Jonines, žmonės pamiršta, kad tikroji šios šventės prasmė yra astronominė vasaros saulėgrįža – ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis.

Todėl tie, kurie šiandien linksminasi Joninėse ir šventai tiki, kad taip puoselėja lietuviškas tradicijas, giliai klysta ir pasiduoda dvasinei amnezijai. Sveikindami Jonus, mes netiesiogiai šloviname svetimą hebrajų dievybę Jahvę, o autentiški, tūkstantmečius gyvavę ritualai – kupoliavimas, vainikų pinimas ir ugnies pagerbimas – per šimtus metų yra nuslopinti.

Sąmoningas ir savo tikrąsias šaknis gerbiantis žmogus privalo nubrėžti aiškią ribą tarp kosminio gamtos ciklo apraiškos – Rasų – ir primestų biblinių vardynų, nes tikrasis dvasinis tapatumas prasideda nuo tiesos pripažinimo, o ne nuo gyvenimo svetimoje, primestoje pasakoje.

Vardas – tai ne tik gražus skambesys ar mados reikalas, tai pirmoji ir pati stipriausia tapatybės programavimo forma, todėl aklas jo rinkimas yra neatleistinas dvasinis aplaidumas. Šiandien tėvai, ieškodami savo atžaloms „lietuviškų“ vardų, masiškai daro tą pačią kritinę klaidą: jie vadovaujasi populiarių svetainių sąrašais, visiškai nesigilindami į tikrąją, giliąją vardo etimologiją. Jeigu jums nors kiek svarbu, kas bus jūsų vaikas ir kokią energetinę bei istorinę naštą jis nešis visą gyvenimą, privalote atverti kalbos žodynus ir pasižiūrėti tiesai į akis, o ne aklai pasiduoti bažnytiniam ar madų inercijos srautui.

Kai lietuvis savo sūnų pavadina Jonu, jis savo vaikui į rankas įduoda ne senųjų girių, laisvės ar baltų dievybių jėgą, o tiesioginį hebrajų kalbos teiginį: „Jahvė yra gailestingas“. Kas tai, jei ne visiškas savo kultūrinio kodo išsižadėjimas.

Vardas formuoja žmogaus ryšį su aplinka, jo pasąmoninį santykį su savo tauta ir žeme. Todėl sąmoningas vaiko vardo rinkimas turi prasidėti nuo griežtos revizijos – atmeskite primestus, svetimus konstruktus ir ieškokite to, kas iš tiesų gimė iš mūsų kalbos, mūsų gamtos suvokimo ir tikrosios baltų dvasios, nes tik taip galima sustabdyti tautinės amnezijos ratą.