Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp sovietmečio ir šiandienos pramonės – darbo vietų kūrimo motyvacija. Tarybinėje Lietuvoje masinės gamyklos buvo sukurtos pagal valstybės planus: užimtumas buvo prioritetas, todėl fabrikuose dirbo tūkstančiai žmonių, net jei gamybos efektyvumas nebuvo aukštas.
Šiandien situacija visiškai kitokia. Šiuolaikinė Lietuvos pramonė daugiausia orientuota į pelną, o ne į darbo vietų kūrimą. Įmonių savininkų tikslas – maksimalus produktyvumas su kuo mažesnėmis sąnaudomis, todėl daugelis procesų automatizuoti, o darbuotojų skaičius mažinamas. Didelės gamyklos ir toliau veikia, bet jos samdo kelis šimtus darbuotojų vietoj kelių tūkstančių. Tokiu būdu ekonomikos augimas ir eksporto pajamos didėja, tačiau naujos darbo vietos neatsiranda. Šis pokytis lemia, kad Lietuvos pramonė šiandien yra efektyvesnė ir konkurencingesnė tarptautiniu mastu, tačiau darbo rinkoje atsiranda spraga – mažiau pramoninių darbo vietų.
Tarybinė Lietuva – pramonės gigantų laikai
XX a. antroje pusėje Lietuva buvo viena labiausiai industrializuotų Sovietų Sąjungos respublikų. 1985–1990 m. laikotarpiu šalyje gyveno apie 3,7 mln. žmonių, iš kurių dirbo maždaug 2 mln. Tuo metu pramonė buvo pagrindinis darbdavys – joje dirbo apie 700–800 tūkst. žmonių, t. y. beveik 40 % visų užimtųjų.
Milžiniški gamybiniai kompleksai formavo visų miestų ekonomiką: Jonavoje veikė „Azotas“, Kėdainiuose – „Petrochemija“, Mažeikiuose – naftos perdirbimo gamykla, Kaune ir Vilniuje – elektronikos ir mašinų gamybos įmonės, Alytuje ir Panevėžyje – tekstilės fabrikai. Ignalinos atominėje elektrinėje dirbo keli tūkstančiai specialistų. Tokie kombinatų mastai užtikrino darbo vietas dešimtims tūkstančių žmonių, bet kartu lėmė didelę priklausomybę nuo Maskvos planinės ekonomikos bei aplinkos taršos problemas.
Nepriklausoma Lietuva – mažiau žmonių, daugiau našumo
Atkūrus nepriklausomybę 1990 m., didžioji dalis sovietinių gamyklų sustojo – nutrūko ryšiai su Rytų rinka, įvyko privatizacija, daug įmonių bankrutavo. Šalies pramonė patyrė didžiulį sukrėtimą: tūkstančiai žmonių neteko darbo.
Vis dėlto per tris dešimtmečius pramonė atsinaujino ir įgavo kitą veidą. Šiandien Lietuvoje gyvena apie 2,8 mln. žmonių, o dirba apie 1,45 mln. Iš jų pramonėje – maždaug 250–300 tūkst., t. y. apie 18–20 % visų užimtųjų. Tai yra tris kartus mažiau nei sovietmečiu.
Dabartinė pramonė specializuojasi aukštųjų technologijų ir eksporto srityse: pasaulinio lygio lazerių pramonė Vilniuje, biotechnologijų centrai, moderni baldų gamyba, maisto pramonės milžinai, trąšų ir chemijos gamyba Jonavoje bei Mažeikių naftos perdirbimo įmonė. Kiekvienoje įmonėje darbuotojų skaičius gerokai mažesnis nei sovietmečiu.
Šie skaičiai atskleidžia, kad pramonėje dirbančiųjų skaičius per tris dešimtmečius sumažėjo beveik tris kartus.
Įdomu tai, kad dauguma šiandieninės Lietuvos pramonės įmonių fizinių gamyklų ir kompleksų yra paveldėti iš tarybinių laikų. Nuo „Azoto“ Jonavoje iki „Petrochemijos“ Kėdainiuose – dauguma didžiųjų gamyklų buvo pastatyti dar sovietmečiu ir tik vėliau privatizuoti arba rekonstruoti.
Ateitis
Analizuojant tendencijas, ateityje pramonėje darbo vietų skaičius gali dar labiau mažėti. Automatizacija, robotizacija, dirbtinis intelektas ir modernios technologijos leidžia gaminti daugiau su mažiau darbuotojų. Tai reiškia, kad netgi esamos gamyklos, įskaitant tas, kurios paveldėtos iš tarybinių laikų, gali veikti su dar mažesniu personalo kiekiu.
Ši tendencija yra logiška iš verslo savininkų perspektyvos: tikslas yra maksimalus pelnas, o ne darbo vietų kūrimas. Kiekvienas papildomas darbuotojas reiškia didesnes sąnaudas, todėl įmonės stengsis optimizuoti personalą ir diegti technologijas, kurios pakeičia žmogaus darbą.
Dėl to pramonės sektorius Lietuvoje gali toliau mažinti užimtumą, o naujų darbo vietų kūrimas bus labiau susijęs su aukštos kvalifikacijos specialistais, o ne masiniu darbo jėgos poreikiu. Tai kelia iššūkių darbo rinkai ir visuomenei, nes mažėjant pramoninių darbo vietų, didėja poreikis paslaugų sektoriui ir inovatyvioms profesijoms.
Mažiau žmonių
Šis procesas turi platesnę socialinę įtaką: mažėjant darbo vietoms, mažėja ir gyventojų skaičius, nes ekonominė stabilumo stoka stabdo šeimų gimstamumą. Kai kuriais požiūriais tai atrodo kaip kontroliuojamas procesas, kai ekonominiai interesai ir technologijų diegimas formuoja gyventojų struktūrą, mažinant masinę darbo jėgą ir tuo pačiu ilgainiui – gyventojų augimą.
Lietuvos pramonė šiandien yra efektyvi ir pelninga, tačiau ji nekuria naujų darbo vietų, o žmogus tampa praradusiu elementu gamybos grandinėje, o jo socialinės ir demografinės teisės tampa antraeiles. Tai kelia rimtų klausimų apie valstybės ir visuomenės atsakomybę už darbo vietas, stabilumą ir gyventojų skaičiaus palaikymą.
SN inf.
Pramonės apimtys yra juokingai mažos. Todėl darbo vietų nėra ir nebus. Reikia rinkų, rinkų, ir dar kartą rinku.