,,XIII-XIV a. netoli būsimo Sudargo buvo lietuvių gynybos centras. XIV a pradžioje jį sunaikino vokiečių ordino kariuomenė XVI a. pr. čia buvo įkurtas Sudargo valakinis kaimas, pagal karalienės Bonos Sforcos sumanytą Užnemunės apgyvendinimo strateginį planą – buvo kuriamos gyvenvietės prie LDK sienų su Prūsijos kuigaikštyste. 1748 m Sudarge pastatyta bažnyčia. Sudarge gyveno 71 šeima, 17 iš jų žydų šeimos. 1792 m Sudargui suteikta Magdeburgo teisė. 1795 m įkurta Sudargo parapija. Būdamas prie Prūsijos sienos, Sudargas tampa kontrabandos centru, jame gausėjo žydų. 1851 m surašyti 700 gyventojų, iš jų 23 lietuviai, 17 vokiečių, o likę – žydai. XIX a. antroje pusėje pastatyta evangelikų – liuteronų bažnyčia. XX a. trečiame dešimtmetyje kontrabanda labai sumenko, Sudargas tapo užkampiu ir ėmė nykti. Dauguma žydų iš jo išsikėlė. 1944 m besitraukianti Vokietijos kariuomenė susprogdina katalikų bažnyčią.“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija XXII t., 653 psl.; 2012 m, Vilnius).
Sudárgas – kaimas Šakių rajone, kairiajame Nemuno krante, į vakarus nuo Jurbarko, kelių 184 Kiduliai–Ramoniškiai ir 3808 Slavikai–Sudargas kryžkelėje.
Tokias žinias apie Sudargą pateikia Enciklopedija. Žinios labai santūrios, bet daug pasakančios. O apsilankymas šiame Lietuvos pasienio miestelyje, palieka neišdildomą įspūdį ir priverčia apgalvoti visą mūsų istoriją ir mūsų likimą.
Iškart pasakau, kad labai griežtos chronologinės įvykių sekos šiuose savo pamąstymuose nesilaikau – aptariamas laikotarpis apima kelių šimtų metų laikotarpį nuo Sudargo pilies sudeginimo iki šių dienų. Beje, tie keli šimtai metų valstybės istorijoje yra labai nedidelis laiko tarpas.
Atvykus į Sudargą užburia piliakalnių didybė – jų grupė labai įspūdinga, papėdėje teka Nemunas, nuo piliakalnių puikiai matosi kito kranto miškai ir pievos – viskas taip sava, gražu ir didinga – toks grožio ir didybės derinys pažadina begalinį laisvės ilgesį. Ir dar: čia suvoki, kokius jausmus turėjo išgyventi šio krašto gynėjai, mūsų protėviai, matydami Nemunu atplaukiančias nepabaigiamas vokiečių ordino laivų virtines. Prieš krikščioniškąją Europą jie atsilaikė kelis šimtus metų, o po to krito nelygioje kovoje. Piliakalniai nebyliai saugo skaudžią mūsų tautos istoriją ir ne vien mūsų, bet ir geresnio gyvenimo ieškojusių kitų tautų atstovų likimą. Ant vieno piliakalnio – žydų kapai. Matyt iš to laikmečio, kai XIX a. Sudarge gyveno ir sienas saugojo J virš 600 šios tautybės atstovų. Sprendimas įsirengti kapines tokioje vietoje, tikrai keistas ir nematytas, bet, galiu pasakyti, kad žinojo Izraelio vaikai, kur laidotis, kad taptų išganyti. J
Tačiau grįžkime prie pagrindinės minties: Sudargas atspindi visos Valstybės istoriją – čia viskas vyko, tik mažesniu masteliu: 1317 m. birželio 24 d. Sudargą sudeginę vokiečiai, aišku, apkrikštijo visus gyvus ir nebegyvus gynėjus ir paliko išplėštą bei ištuštėjusį kraštą, o 1748 metais jau įvyko didelė iškilmė – buvo pastatyta Sudargo bažnyčia, tai buvo didis džiaugsmas visiems. Vokiečių ordino pastangos ir ,,šventa“ veika nenuėjo ,,šuniui ant uodegos“ – Šventąjam sostui buvo pajungta pelninga teritorija, visi netikėliai buvo atversti į tikrąją religiją, bažnyčia pastatyta, prabaščius paskirtas – viskas, kaip iš pypkės! Ir ,,laukiniai“ lietuviai nulenkė savo sprandus po jungu, bet labai neteisinga buvo tai, kad Prūsijos kunigaikštystės valdovas, Vokiečių ordino Didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, kuris, primenu, Europoje buvo vienintelis valdovas – vienuolis ir pati ta valstybė, sukurta ant išžudytų prūsų lavonų, buvo vienintelė bažnytinė – vienuoliška katalikų valstybė.
Taigi, tas valdovas – vienuolis, kai pavalgė, pamiegojo, vėl pavalgė ir vėl pamiegojo – užsimanė vesti! Bet, kadangi jo statusas neleido to daryti, o popiežius, šiuo klausimu, nuolaidų nedarė tai jis, ,,pravedęs eilę konsultacijų“ su Martynu Liuteriu, suprato, kadgi tikrasis Dievas, tai ne čia, kur jis visus žudė jo vardu, o ten, pas Liuterį! Ir, kadangi Liuteris tam katalikų vienuoliui – riteriui, pažadėjo, kad jis galės vesti, jei pereis, su visa savo Prūsijos kunigaikštyste, į liuteronų tikėjimą, tai jis taip ir padarė! – spjovė į tą katalikų religiją bei Romos popiežių ir su visa savo chebra priėmė protestantizmą. O čia tai buvo amžiaus sandoris! Ir abiejų šalių pelnas buvo lygiavertis! Kiekviena pusė įvykdė savo įsipareigojimų dalį: Didysis Vokiečių ordino magistras su visu katalikišku ordinu perbėgo pas Liuterį. Aišku, iš paskos atsitempė ir visus kunigaikštystės gyventojus. Manyčiau, kad, esant tokioms aplinkybėms, likę gyvi ir katalikiškai apkrikštyti mūsų broliai prūsai, tikriausiai net nespėjo susivokti, kaip iš katalikų buvo ,,permesti“ į liuteronus J. Taip Martynas Liuteris be mūšio laimėjo esminę pergalę prieš Popiežių, nes gavo didelę teritoriją protestantizmo skleidimui ir įtvirtinimui.
Kita sandorio šalis – katalikų vienuolis, Didysis Vokiečių ordino magistras buvo atleistas nuo vienuolio įžadų ir jam (pagaliau!) buvo leista vesti – tai ir buvo visa šio sandorio esmė. Šita sąlyga buvęs katalikas puikiai pasinaudojo ir buvo vedęs, berods du kartus. o savo palikuonims paliko paveldimą teisę į sostą. Be to, jis vėl galėjo kautis Dievo vardu (tiesa, kiek mažesnio masto karuose) jau su katalikais. Žodžiu, pradžioje su savo bendrais riteriais – plėšikais jis visus žudė ir plėšė, nes labai reikėjo ,,netikėliams nunešti Dievo žodį“ ir užgrobtose žemėse visus paversti katalikais, o ir Popiežiaus sostui užkariauti kuo didesnes teritorijas. Tačiau, kai kareiva užsimanė vesti, tai katalikybė jam ėmė visai nebepatikti ir jis, metė ,,tą išsigimusią religiją“ – čia jo paties žodžiai! – ir kitus vokiečius ,,persitempė“ į protestantizmą!
Jei grįžti prie mūsų istorijos, tai Sudargas, kaip ir kiti šio Nemuno kranto įtvirtinimai, atsilaikė daugiau nei šimtą metų. Po to, kai viena po kitos krito mūsų gynybinės pilys, žmonės ten gyventi nebegalėjo, nes krikščioniškosios Europos kultūra, šioje žemėje, žibėjo visu savo grožiu: žudė, plėšė ir prievartavo! Dėl nuolatinių riterių – plėšikų antpuolių, šis kraštas tapo negyvenamas ir apaugo miškais.
Vėliau, kai visa Lietuva jau buvo apkrikštyta ir parklupdyta, 1748 metais Sudarge pastatė bažnyčią. Tačiau ne veltui sakoma, kad istorija kartojasi: nespėjo praeiti nei 200 metų, kai šiuose kraštuose vėl pasirodė tų pačių vokiečių, kadaise katalikų – kryžiuočių, proanūkiai hitlerininkai – protestantai. Jie 1941 metais vėl su Karu atsivilko į mūsų žemę ir, traukdamiesi, 1944 metais susprogdino tą savo pačių įbruktą mums, katalikišką bažnyčią! (liuteronų bažnyčios, beje, nelietė!). Dar ir dabar nepakeliami mūrinių sienų gabalai mėtosi netoli buvusios bažnyčios pamatų. Kodėl pasakoju visa tai? Todėl, kad turbūt jokioje kitoje vietoje nepamatysi tokios akivaizdžiai matomos mūsų istorijos – ji tiesiog guli žemės paviršiuje.
Šiame miestelyje, tampa akivaizdi tiesa: nieku gyvu ir niekada negalima pasiduoti, o juo labiau parsiduoti bei nuolankiai tarnauti Svetimiesiems. Jų užgaidos, norai ir interesai visada yra nepastovūs, jų mados nuolat keičiasi ir istorija mums tai rodo, kaip ir šiuo atveju: į mūsų žemę su karu atsivilko plėšikai vokiečių riteriai, o kad savo grobikiškiems išpuoliams gautų to laikmečio ,,finansavimą“***, tai savo reklaminėse akcijose jie naudojo šventas giesmes, Dievo vardą ir daugybę kitokių ,,šventų“ reklaminių triukų! Išliejo marias mūsų kraujo ir taip privertė čia gyvenusius žmones apsikrikštyti, po to privertė tuos pačius žmones sau pasistatyti katalikišką bažnyčią –,,Dievo namus“!, o patys tie ,,Kristaus kariai“, tuo tarpu, spjovė į tą savo religiją ir perbėgo pas kitą Dievą ir, negana to, nepraėjus nei 200 metų, tų pačių plėšikų palikuonys – plėšikai, sugrįžo atgal ir sugriovė tą, savo protėvių ,,atneštą“ į šiuos kraštus bažnyčią!
Ir viskas! – ratas užsidarė! Paaukojus daug gyvybių, pakėlus begalę kančių, padėjus daug pastangų, jėgų ir turto, praradus daug laiko, visa tai pasibaigė griuvėsių krūva, t.y. niekuo! Visa šita istorija mums rodo, kad pasidavus Svetimųjų malonei, tų malonių niekada nesulauksi ir pasidavusių ar parsidavusių žmonių ramaus gyvenimo viltys visada ir visos yra žlugę jau iš anksto, nors už tą ,,ramaus gyvenimo“ viltį (tik viltį) tauta ar žmogus, paaukoja viską, kas brangiausia – savastį, o kaip atlygį už tai gauna, ne, ne ramesnį gyvenimą, o suskilusią geldą!
Ir pabaigai: Sudarge 2011 m. surašymo duomenimis buvo like 35 gyventojai, o XX a. pradžioje jų buvo 3000. Tuo ir baigiu.
***Pastaba. Popiežiaus dvaras savo investicijomis finansuodavo kryžiaus žygius, nes tai buvo pati pelningiausia veika, duodanti didžiausią finansinę grąžą. Šiems žygiams aukodavo ir Europos gyventojai, apkvailinti ,,šventų“ reklamų – jie pradžioje tikėjo, kad taip prisideda prie ,,didesnės Dievo garbės“ ir masiškai aukodavo pinigus kryžeiviams, bet, vėliau ir jie ėmė suprasti, kad juos tiesiog apgaudinėja ir tie ,,žygiai“ yra visai ne ,,didesnei Dievo garbei“, o paprasčiausias plėšikavimas – juk, pvz., tokia smulkmena: po tokių ,,šventų žygių“ Europos turguose riterių ,,paleistos į prekybą“ avys, kainuodavo pigiau už vištas! O tas avis, jie parsivarydavo iš mūsų žemių, kaip karo grobį. Ir, kad tai būtų buvę tik avys!
Ada Šliogerytė
Davai lietuviski baudziauninkai paciulpkit Briuselio ir Washingtono zydu fasistams, bankininkams ir Soroso kusio utelems bybius ir laukit geroves valstybes. Pridurku tauta.