Patiko? Pasidalinkite!

Pandemija jau daugiau kaip prieš metus  įsiskverbė į mūsų kasdienybę,  ardo planus, sėkmę keičia neviltimi, izoliuoja artimus žmonės ir kvatoja, matydama medikų pastangas ją suvaldyti. Covid-19 neša nelauktas mirtis, baimę, verčia abejoti, jog  neužteks ligoninės lovų, trikdo  normalų moksleivių mokymąsi verčia mąstyti,  ne tik apie tai, kaip neužsikrėsti mutuojančiu virusu, bet ir kaip sumažinti šio susirgimo atneštas ekonomines pasekmes.

Pandemija apaugo mitais, ir kelia sumaištį dėl informacijos apie skiepų poveikį ir kontraindikacijas. Apie pandemijos valdymą, vakcinacijos poreikius ir vakcinų skirtumus, mutacijas  ir kas laukia mūsų ateityje kalbamės su asociacijos Lietuvos Medikų Sąjūdžio  valdybos pirmininke Auristida Gerliakiene.

Jau daugiau ne metus gyvename pandemijoje, Lietuvoje jau atlaisvintas antras karantinas, ligoninės pildosi kosminiu greičiu. Sakykite, kaip manote, ko dar galime tikėtis kalbant apie covidą Lietuvoje?

Vertindami Pasaulio mokslininkų pajėgas pandemijai suvaldyti, nuolatos pateikiamą ir atnaujinamą informaciją, kurios vis daugėja, galima daryti tam tikras išvadas ir tikslesnes prognozes, kokia bus pandemijos eiga bei kokios grėsmės mūsų laukia.

Ne savo valia tapome netikėto istorinio reiškinio liudininkais. Taip pat, galėjome įvertinti mokslo ir technologijų pažangą: sukurtos vakcinos, akimirksniu įvairiuose moksliniuose leidiniuose dalinamasi su infekcija bei jos plitimu susijusi informacija.

Sukaupta nemažai žinių, kaip kovoti prieš pandemiją, kaip gydyti ligonius, išvengti mirčių. Tokių privalumų neturėjo jokie gyventojai, kentėję nuo Viduramžiais ar net praėjusiame šimtmetyje plitusių epidemijų.

Šiandien Lietuvos medikai aprūpinti asmens apsaugos priemonėmis, taip pat paskiepyti arba įgiję imunitetą, teikia skubų ir kvalifikuotą gydymą COVID-19 infekuotiems ligoniams. Tačiau jų pajėgumai nėra beribiai, trūksta gydytojų ir slaugytojų, didelė dalis medikų yra pervargę.

Todėl būtina kuo skubiau skiepytis gyventojams. Na ir kol nėra pasiekto bendro imuniteto, saugotis ir saugoti aplinkinius. Dar negalime atsipalaiduoti bei elgtis neatsakingai, nes ši liga yra klastinga savo išraiškomis, komplikacijų gausa bei įvairove. Tad vis dar išlieka grėsmė kiekvienam, neturinčiam imuniteto, susirgti, o gal net ir numirti.

Aistrų kelia ir vakcinacija: vieni sako, kad spėsim paskiepyti nemažą kiekį Lietuvos gyventojų iki vasaros, kiti sako, kad vakcinų kiekis yra per mažas, treti išvis skatina vengti skiepytis. O ką manote jūs, kaip pasiekti tą „bandos imunitetą“?

„Bandos imunitetas“ bus pasiektas bet kokiu atveju. Klausimas tik per kiek laiko ir kokia kaina. Jei gyventojai aktyviai skiepysis , laikysis asmens saugumo reikalavimų: dėvės kaukes, dažnai plausis rankas, laikysis atstumo bendraudami ir vengs nebūtinų susibūrimo vietų, užsikrėtimų ir mirčių bus mažiau, o imunitetą įgysime greičiau.

Neatsakingas elgesys skatina augantį sergančiųjų ir mirštančiųjų skaičių. Tą aiškiai matome COVID-19 pandemijos dinamiką siedami su karantino suvaržymų bei atlaisvinimų epizodais Lietuvoje, ar lygindami Europos valstybių statistines kreives.

Sunku pasakyti, kada pavyks paskiepyti didele  dalį gyventojų. Tai priklauso nuo daugelio faktorių: vakcinos tiekimo, komunikavimo su visuomene kokybės, gyventojų apsisprendimo skiepytis vienokia ar kitokia vakcina, Vyriausybės sprendimų. Norisi palinkėti sklandumo ir sąmoningumo šiame procese.

Jūsų nuomone, kuri vakcina yra geresnė ir kodėl verta skiepytis?

Pradėsiu nuo to, kad nuo skiepo, kaip ir pasveikus po ligos, susidaro imunitetas, kuris apsaugo nuo sunkių, mirtį sukeliančių ligos formų. Tad skiepai padeda išvengti galimų ligos komplikacijų ir mažina riziką užsikrėsti. Svarbu tai, kad vakcinos poveikis dvigubas – sumažinama ne tik užsikrėtimo, bet ir kito asmens užkrėtimo tikimybė.

Visos šiuo metu Lietuvoje naudojamos vakcinos yra patikrintos, atitikusios visus tris saugumo etapus. Duomenys apie šių vakcinų panaudojimą ir poveikį nuolatos analizuojami ir viešinami. Nėra nei vienos vakcinos, kuri nesukeltų vienokių ar kitokių organizmo reakcijų. Temperatūros pakilimas, raumenų ar sąnarių skausmai, galvos skausmas ar svaigimas, net pilvo pūtimas yra normali reakcija į skiepą, būdinga vakcinoms ne tik nuo COVID-19 infekcijos, bet ir nuo kitų ligų. Tad šių reakcijų bijoti nereiktų, jos rodo organizmo reakciją ir imuniteto susidarymo pradžią.

Deja, tačiau žmonės, nežinodami visos informacijos, tai vertino kaip komplikacijas ir vengė skiepytis. Šiandien informacijos apie reakcijas po skiepo yra daugiau, todėl žmonių baimės ir nerimas sumažėjo, atsirado daugiau norinčių vakcinuotis. Tą galime stebėti, matydami kaip greitai užpildomos vakcinavimo registracijos vietos.

Dabar yra gana daug atvirai skelbiamos informacijos apie vakcinas, jų gamybą, kokiu būdu jos sukelia imunitetą, net apie galimas komplikacijas, ir kas jas lemia. Paplitusi gyventojų baimė dėl vakcinoje esančios RNR molekulės tolimesnio poveikio organizmui. Tokios baimės nėra pagrįstos, nes RNR molekulė sunaikinama, vos tik nurašomas baltymas, padedantis atpažinti virusą.

RNR grandinė neturi nei jokių galimybių išlikti, nei kaip nors dar paveikti žmogaus organizmą. Kita labai paplitusi baimė – dėl galimo krešulių sukėlimo. Palyginimui, po vakcinavimo Vaxevria krešulių tikimybė yra vos 0,0004%, tuo tarpu rūkymas sukelia 0,18%, o susirgus COVID-19 krešulių tikimybė išauga iki 16,5%.

Nors visos vakcinos skatina baltymo, padedančio ląstelėms atpažinti virusą, gamybą, jos yra skirstomos pagal gaminimo būdą. Šiuolaikinių vakcinų kūrimui taikomos modernios, tačiau gerai patikrintos technologijos, todėl jos yra saugios.

Visos Lietuvoje naudojamos vakcinos – Pfizer/BioNtech, Moderna, Vaxzevria, J&J yra registruotos arba baigiami trečios fazės klinikiniai tyrimai, jos yra aukšto, realiomis sąlygomis patvirtinto veiksmingumo.

Tad išskirti kurią nors vieną, kaip geriausią – būtų sunku.

Kokia yra tikroji padėtis gydymo įstaigose ir kada ji gali tapti nebe tokia nestabili? 

Dėl to, kad visi ligoninių COVID-19 skyriai  vėl užsipildė sergančiaisiais, nebelieka vietos visiems kitiems. Patys sunkiausi neinfekciniai ligoniai guldomi, operuojami. Tačiau vidutiniškai sergantiems gydymas atidedamas. Per karantino suvaržymus, kai COVID-19 susirgimų skaičius buvo sumažėjęs, medikai grįžo prie savo įprastų darbų, vėl buvo teikimas planinis gydymas.

Toks bangavimas tęsis tol, kol didžioji gyventojų dalis įgis imunitetą.

Todėl manau, kad ligoninių būklė stabilizuosis tik tuomet, kai pandemija pasibaigs.

Dar daugiau aistrų kelia pedagogų ir moksleivių privalomas testavimas. Jūsų nuomone, ar tai yra vienintelė panacėja norint grąžinti moksleivius į mokyklas?

Šiuo metu matome nepakankamai sklandžią komunikaciją tarp Švietimo ir Sveikatos apsaugos ministerijų, o tai sukelia mokytojų nusivylimą bei abejonę dėl valdžios sprendimų. Juolab, kad pandemijos pradžioje valdininkų transliuojamoje informacijoje buvo labai daug prieštaravimų ir netikslumų, o „antivakserių“ ir įvairių trolių informacija buvo dalinamasi labai kryptingai. Šie dalykai ir sukėlė daugiausiai aistrų, kurias nuslopinti nėra taip paprasta.

Testavimo pagrįstumas paremtas mokslu, nuosekliai ir  protingai vertinant gautą informaciją, jis tikrai garantuoja infekcijos židinių nustatymą bei užkerta kelią tolimesniam plitimui.

Mano nuomone, aktyvus pedagogų vakcinavimas taip pat prisidėtų suvaldant infekcijos plitimą. Gaila, kad mokytojų skiepijimo procesas prasidėjo taip komplikuotai.

Tačiau labai palaikau SAM sprendimą, kokiu būdu toliau organizuoti mokslus, leisti spręsti savivaldybėms ir pačioms moykloms.

Neseniai Anykščiuose buvo aptikta netikėta viruso mutacija, kokių dar staigmenų galima sulaukti Lietuvoje ir kaip neutralizuoti tas mutacijas, kad jos nepridarytų dar daugiau žalos. Mat teigiama, kad ir skiepai nebepajėgūs?

„Anykščių” mutacija, kaip ir visos kitos, parodo, kad užsikrėtimo COVID-19 virusu grėsmė išlieka net jei esi paskiepytas ar įgijęs imunitetą nuo kitos atmainos.

Nieko gudriau, nei drausmė, sąmoningumas ir bendras visuomenės susitelkimas negaliu sugalvoti. Turime suvokti, kad pandemija prilygsta karui. Tik tas karas yra su įprasto komforto elementais, kurie galbūt klaidina ir trukdo pamatyti tikrąjį vaizdą.

Apribotos kai kurios laisvės sužadina žmonių norą maištauti. Tačiau maištas, mano nuomone, yra nebrandumo požymis. Neturime kito pasirinkimo, kaip prisiimti asmeninę atsakomybę už savo ir aplinkinių sveikatą. 

Visuomenė yra pavargusi, daugelis netenka darbų, emocinė ir psichinė sveikata tapo kritinė, kaip padėti tokiems žmonėms ir ar valstybė turi instrumentus ištiesiant pagalbos ranką?

Tikrai girdžiu daug nusiskundimų apie nuovargį ir buvusio gyvenimo išsiilgimą, apie pagalbos trūkumą. Vieni jų tikrai pagrįsti, kiti veikiau „iš dyko buvimo“.

Mane įkvepia žmonės, kurie krizių metu ne laukia pagalbos su ištiesta ranka, o geba atrasti naujas veiklos ar vystymosi galimybes. Žinoma, tai taikau ne visiems, tačiau visiems linkiu tokių gebėjimų ir drąsos keisti.

Per pandemiją Lietuvos ekonomikos vystymasis nesustojo, pandemija sukėlė 0.8% BVP nuosmukį, krizės laikotarpiu Vokietija nukentėjo šešeriopai, o Ispanija patyrė net 11 % BVP kritimą. Esu labiau linkusi manyti, kad lietuviai yra sumanūs ir sėkmingai prisitaiko prie netikėtų sąlygų, o likusiems valstybė ras galimybę padėti.

Kada tikėtina, kad galėsime kokybiškai grįžti į normalų ir visuomeninį gyvenimą? 

Deja, bet grįžti nebegalėsime, gyvenimas per pusantrų metų labai pasikeitė.

Pandemijos laikotarpiu daug darbų, mokslas ir net gydymas vyko nuotoliniu būdu, nors iki tol niekas nė nespėliojo, kad tai yra įmanoma.

Visuomeninis gyvenimas palengva laisvės, tačiau daugelyje sričių jis bus kitoks.

Kaip manote kodėl ir šiandien, nors daugelis persirgę, sakoma, kad imunitetą turi apie 30 procentų šalies gyventojų. Taip stipriai auga naujų susirgimų atvejai?

Kol kas didžioji dalis gyventojų imuniteto neturi. Susirgimų augimas yra susijęs su nepakankamu saugaus elgesio taisyklių laikymųsi.

Mindaugas Jonušas


Patiko? Pasidalinkite!