Patiko? Pasidalinkite!

Pakalbėkime apie Velykų (d)evoliuciją nuo senovės iki šių laikų

Nors nesinori niekam gadinti šventės, bet būtina pakalbėti apie kelis dalykus, susijusius su Velykomis, į kuriuos žmonės tiesiog nesigilina. Ir apie tai, į ką ši šventė pavirto. Nes dabartinis jos šventimas atrodo kvailokai, švelniai pasakius.

Velykos – gamtos atgimimo šventė

Pirmiausia pradėkime nuo to, kaip Velykas švęsdavo mūsų protėviai. Ir pradėkime nuo to, kad tai buvo visai ne Kristaus prisikėlimo (apie kurį mūsų protėviai nieko nežinojo iki kryžiuočių atėjimo), o pavasario – gamtos atgimimo šventė. Žmonės šią šventę švęsdavo dar ilgai iki krikščionybės. Nes gyveno gamtos ritmu. Saulės ritmu.

Senovėje Velykas švęsdavo džiaugsmingai ir prasmingai. Užsiėmimų turėdavo ir jauni, ir seni. Kai kurios tradicijos yra išlikusios iki šiandien – lalavimas, kiaušiniavimas, dėdinėjimas, supimasis, laistymasis vandeniu, margučių ridenimas.

Tai šventė, kuomet nubunda (atgimsta) gamta. Kiaušinis kaip pagrindinis šios šventės simbolis, išlikęs iki šių dienų. Jis simbolizuoja gimimą (iš jo išsirita nauja gyvybė).

Žaidimai su kiaušiniais būdavo pats mylimiausias vaikų užsiėmimas. Vaikų laukdavo didžiausias džiaugsmas – žaidimas prisirinktais margučiais, kuriuos ridendavo trimis būdais: loveliu, lygioje vietoje ir lazda į duobutę.

Dar šiais laikais Žemaitijoje laikomasi tradicijos laistytis vandeniu ankstų antros Velykų dienos rytą, kad geresnis derlius būtų. Labiausiai laistydavosi bernai su mergomis, kad būtų sveiki ir smagūs. Tiesiog žmonės kaip išmanydami džiaugdavosi atgimusia gamta.

Kaip Velykos tapo Kristaus prisikėlimo švente ir Šv. Velykomis?

Bet tada per kraują, prievartą ir su smurtu kryžiuočių pagalba buvo įvesta krikščionybė. Taip, per kraują ir su smurtu – neneikime istorinių faktų. Tiesiog tokia realybė ir nebijokime jos matyti. Žinoma, dabar tai bandoma užglaistyti ir pamiršti. Nes lyginant su dabartimi ir šių laikų žmogaus teisėmis, atrodo neįtikėtina, kaip nuolankūs dievo tarnai krikščionys galėjo prieš kažką pakelti ranką. Taip, jie kėlė. Ir kitokie laikai buvo. Ir nėra čia ką slėpti ar glaistyti.

Taigi, per kančias ir prievartą buvo įvesta krikščionybė. Ir tuomet ta pati lietuvių, žemaičių bei kitų tautų nuo seno švenčiama šventė kažkokiu stebuklingu būdu tapo Kristaus prisikėlimo švente. Buvo įbrukta tradicija ankstyvą Velykų rytą eiti į bažnyčią, taip pat eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią… Tokiu būdu senoji šventė ir senosios tradicijos buvo pakeistos ir tapo nauja, modifikuota švente ir naujomis – moderniomis krikščioniškosiomis tradicijomis. O visa tai, kas buvo iki tol, tiesiog buvo numesta „atsilikusių pagonių“ tradicijoms… Ar tai ne (švent)vagystė?..

Kaip Velykos tapo Šv. Kičo švente

Na, ir, žinoma, pakalbėkime apie dabartinį Velykų šventimą, kuris tapo išvis nebeaišku kuo. Jauni žmonės, užsidarę miestų butuose ir išvis atitrūkę nuo gamtos, nuo saulės, naktimis dirbantys prie dirbtinių šviesų, o dieną užsitraukę žaliuzes, kad saulė nespigintų, išvis nebemato gamtos ciklų. Jie išvis atitrūkę nuo gamtos. Tai kas jiems yra Velykos? Jie galvoja, kad tai senamadiška krikščioniška šventė, o jei jis ne krikščionis, tai kodėl jam švęsti? Jauni žmonės tiesiog nebemato šioje šventėje prasmės. Apie artėjančią šventę jie dažniausiai sužino iš močiutės ar Maximoje dar prieš savaitę pridėlioto pigaus kinietiško šlamšto, „simbolizuojančio“ Velykas. Atsibuskime. Į ką pavirto ši šventė? Šokoladiniai chemijos pripumpuoti kiaušiniai, pigūs plastikiniai zuikučiai… Net svogūnų lukštai dabar maišeliuose pardavinėjami „mėgstantiems autentiškas tradicijas“ – ir tų pačių svogūnų žmonės nebesugeba nusilupti – per sunku, per daug laiko…

Kodėl iki tiek nusiritome?

Lyginant Velykų šventimą anksčiau ir dabar, nesunku pamatyti, kad ši šventė degradavo. Kodėl? Nes nesugebėjome jos išlaikyti. Nes tradicijos buvo keičiamos. Nes buvo atimta mūsų savastis. Nutrauktas mūsų ryšys su gamta. O kai nutrauki šį ryšį, nebematai prasmės šioje šventėje. Net ir ta pati krikščionybė, negražiu būdu atėmusi iš mūsų šią šventę, dabar tampa nebepopuliari ir tos pačios krikščioniškosios Velykų šventimo tradicijos nyksta. Panašu, kad ši šventė išnyks su paskutine „Velykų bobute“ ir nugarmės į modernią nebūtį.

Neužmirškime tikrosios šios šventės prasmės – gamtos atgimimo, gamtos pabudimo. Švęskime jį. Išlaikykime senąsias tradicijas. Mokykime ir pasakokime apie jas savo vaikams. Tai mūsų turtas, kurį patys baigiame sunaikinti. O jį sunaikinę sunaikinsime save. 

Tai švęsite Velykas, ar Šv. Velykas?..

 

Autorius: Gamtos vaikas


Patiko? Pasidalinkite!